Vasaris 2023

Ep. 1
Stiprios istorijos geba išjungti mūsų kritinį protą

James Clear bestseleris „Atominiai įpročiai“ yra labai populiari knyga ir Lietuvoje. Tai knyga ir savi-pagalbos vadovas, paaiškinantis kaip mažais žingsneliais išsiugdyti naujus įpročius. Nors atrodo aplink žmonės ir daugiau taupo, ir daugiau sportuoja ir mityba tampa sveikesnė, vis tik drįstu teigti, kad tokios knygos visada turės auditoriją.

Todėl pagaliau atsirado išganytojas, kuris siūlo tuos įpročius išsiugdyti ne iškart, o po truputį.

Vienas iš knygos autoriaus pavyzdžių yra istorija apie nacionalinę Didžiosios Britanijos dviračių lenktynių komandą. Šios istorijos herojus Dave Brailsford, tapęs naujuoju komandos sporto direktoriumi, komandą pavertė nesustabdoma jėga. Iš viso 2008 ir 2012 metų Olimpinėse žaidynėse ji laimėjo net 16 aukso medalių ir penkiskart laimėjo „Tour de France“. Kas buvo totali priešingybė anksčiau pasiektiems šalies rezultatams.

Dėl šių pasiekimų Dave net buvo įšventintas į riterius ir tapo seru.

Ir aišku, knygos autorius šiuos rezultatus susieja su Dave sugalvoto „nežymios naudos kaupimo“ (ang. marginal gains) principu – bent menkiausio patobulėjimo paieškų visose srityse. Pagal jį, „jei bent po procentą patobulintumėte visas sudedamąsias dalis ir vėl viską sujungtumėte, turėtumėte didžiulį teigiamą pokytį“. Kadangi iš karto nepamatome rezultatų, neretai atsiduriame „nusivylimų slėnyje“, kuriame pradeda kristi mūsų motyvacijos lygis. Tačiau, kaip teigia autorius, šios pastangos nenuėjo veltui, nes visi rezultatai tiesiog kaupiami ir saugomi, po vieną procentą kas kartą.

Anot legendos, seras Dave įkvėpimo ieškojo ir kitose srityse – įvairiose sporto šakose, sveikatos, biologijos, miego ir mitybos moksluose, statistikoje. Net specialiai mokė, kaip reikia teisingai plautis rankas. Kol priešininkai triūsė treniruotėse bandydami efektyviau minti pedalus, anglų komanda plovė rankas ir pasižiūrėkit, kas juokėsi paskutinis. Ir ši istorija taip plačiai nuvilnijo, kad ją galima rasti kaip pavyzdį ne viename pseudo-moksliniame veikale.

Tačiau grįžkime prie dviratininkų. Realybė tokia, jog Didžiosios Britanijos dviratininkų biudžetas iš esmės buvo beveik du kartus didesnis nei kitų šalių komandų (o tyrimai rodo, kad tai labiausiai koreliuoja su sporto komandų rezultatais). Pagrindinis komandos dviratininkas yra atvirai išrėžęs kritiką šiai pseudo-teorijai, jog tai tik „piaras“, o tyrimai taip pat rodo, kad siekiant laimėti „Tour de France“ komandos nariams buvo duodama nemažai jų sporto rezultatus gerinančių medžiagų (labai bloga pabaiga).

Na ir, žinoma, ypatingas dėmesys žurnalistams mainais į teigiamai komandą apšviečiančias publikacijas. Kas nesutiktų, kai siūlo važiuoti kartu su komanda su „viskas įskaičiuota“ bilietu? Įprastai mėgstanti suplėšyti į gabalus, žiniasklaida sutariamai palaikė saviškius.

Didesnis dėmesys rankų plovimui tikrai turėjo prisidėti prie mažiau perduodamų bakterijų, tačiau tai buvo tik dalis istorijos, kuri padėjo išpopuliarinti naujojo sporto direktoriaus „nežymios naudos“ teoriją. Ir, žinoma, mes visi sutariamai linkčiojome ir sėmėmės įkvėpimo. Nes kaina patikėti istorija yra nedidelė, o potenciali vertė – milžiniška. Kas nenorėtų surizikuoti.

Sekantys eilėje naudojanti formulę „maža kaina, didelė vertė“ - "Lidl". Nes juk mes norime tikėti, kad yra galimybė turėti IR kokybišką, IR pigų produktą. O nėra lengviau su mūsų istorija susitapatinti nei tiesiogiai tai siūlant.

Ir teisybės vardan reikia pastebėti, jog ši Dave idėja galimai buvo nukopijuota. Matote, 1986 metais, nusivylęs savo treniruojamos komandos Los Angeles "Lakers" žaidimu praėjusį sezoną, treneris Pat Riley sugalvojo apskaičiuoti žaidėjų rezultatus ir skatinti juos po sezono padidinti juos bent 1% procentu. Pavyzdžiui, sezono pradžioje žaidėjas A per 20 minučių įmetė 12 taškų ir atkovojo 6 kamuolius. Jo rezultas yra (12 + 6) / 20 = 0.9. Užtenka sezono pabaigoje įmesti vienu tašku ir tu jau esi viršijęs daugiau nei 1%. Tačiau taip buvo komunikuojamas trenerio prašomas realus pamatuojamas progresas.

Pagalvokime, kokiose istorijose gi tik negyvena žmonės? Įvedus į Google paiešką žodį konspiracija (ang. Conspiracy) gausime 425 milijonus rezultatų:

Turbūt sunkiai atrasime objektą ar istorinį įvykį, apie kurį nebūtų sukurta konspiracijos teorija. Bet populiarios melagienos (ang. Fake News) visada bus melagiena tik vienai pusei. Kitai tai bus tiesa, padedanti atsakyti, kodėl pasaulyje vyksta vieni ar kiti dalykai. Jei sau sekame istoriją, koks pasaulis yra žiaurus ir mums reikia ginti savo vaiką nuo bet kokio pavojaus, tikėtina, kad patikėsime ir šiuo video:

Ir tikrai mums nesvarbu, jog ereliai įprastai negali pakelti sunkesnio nei 1.5 kg svorio objekto. Tą akimirką mums sukyla adrenalinas su kortizoliu ir atrodo išsijungia bet koks mąstymas.

Arba atsiminkime populiarią filmų seriją „Zeitgeist“ – ilgo metro blevyzgas pateiktas labai rimtu balsu ir su daug daug pavyzdžių. Apie JAV vyriausybės suplanuotas rugsėjo 11 dienos, Perl Harboro atakas bei kad federalinis pajamų mokestis yra nelegalus, nes jis tik didina mažos tarptautinių bankų grupės kišenes.

Yra juk ir tokių, kurie tiki Babos Vangos ir Nostradamo pranašystėmis:

Nors kai pagalvoji, ką žmogus galėjo pasakyti apie laikus vyksiančius beveik 500 metų po jo mirties? Kas svarbu, jog žmogų paperka istorijos.

Dėl šios paties priežasties, gana dažnai pasitaiko ir sufabrikuotų memuarų. Savo memuare, Misha Defonseca rašė, jog vaikystėje naciams deportavus jos tėvus, rašytoja pabėgo iš savo namų Belgijoje ir pėsčiomis perėjo tūkstančius kilometrų bandant surasti savo tėvus. Vienu metu ji net gyveno kartu su vilkais. Istorija sulaukė tarptautinio dėmesio - nuo Oprah Winfrey iki Disney, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, ji buvo sufabrikuota. Autorė nieko panašaus nepatyrė, nors panašių nutikimų buvo nutikę jos pažįstamai. Tai komentuodama Misha, kas net nėra jos tikras vardas, sakė: „tai nėra tikra realybė, tačiau tai yra mano realybė“.

Turime ir vieną atvejį nutikusį Lietuvos futbolo padangėje.

Futbolo klubas „Panevėžys“ tikėdamiesi, jog jiems nepaprastai sėkmingai nuskilo, išdidžiai pranešė, kad komandą papildys žaidėjas Barkley Miguel Panzo. Wikipedijoje buvo rašoma, kad žaidėjas sužaidė 36 varžybas už Anglijos komandą „Queens Park Rangers“, su kuria įmušė 45 įvarčius. Kadangi ši komanda buvo žaidusi ir Anglijos aukščiausioje „Premier“ lygoje, lietuvių komandos štabas tikėjosi radę deimantą.

Deja, tačiau Wikipedijos puslapis buvo sufabrikuotas ir vos po vienų varžybų Panevėžio aikštėje, žaidėjas buvo paleistas. Tiek jau to ir deimanto.

Iš kitos pusės, neturėtume pilnai nusigręžti nuo tikėjimo žmonėmis. Lengvai galima rasti istorijos kampą, kuris bus ne tik, kad neteisingas, bet ir parodys žmones kaip tikrus gyvulius. Ir viena istorija iš kitų tiesiog išsiskiria.

1964-ųjų rytą, pakankamai viešoje vietoje Niujorke, buvo išprievartauta ir mirtinai subadyta 28-erių barmenė Kitty Genovese. Po įvykio pasirodė ne vienas straipsnis, kuris pabrėžė kelis labiausiai įstrigusius faktus.

Per daugiau nei pusvalandį kol vyko nusikaltimas, nei vienas iš aplink stovėjusių žmonių (policija suskaičiavo 38-is) neatėjo į pagalbą. Iš pradžių išsigandęs užpuolikas pabėgo nuo merginos, bet pamatęs, kad niekas nieko nesiima, grįžo ir toliau tęsė nusikaltimą. Šis įvykis ir sukūrė sąvoką liudininko efektas (ang. Bystander Effect) arba kitap, Genovese efektas.

Minint 40 metų po įvykio "New York Times" žurnalas visgi pripažino, kad ne viskas originaliame straipsnyje buvo tiesa. Dabar jau žinome, kad įvykio metu merginą bandė išgelbėti vyresnio amžiaus moteris, kitas vyras iškvietė greitąją ir šaukė žmonėms aplinkui, jog padėtų. Dar keli buvo iškvietę policiją.

Taip, kad niekas nėra apsaugotas nuo istorijų ir jų poveikio. Žmogaus teisių aktyvistė Elie Wiesel yra parašiusi tokią istoriją:

Didysis rabinas Baal Shem-Tov turėjo tradiciją vykti į mišką medituoti. Ten užsikurdavo laužą, sukalbėdavo maldą ir įvykdavo stebuklas.

Jo sekėjas Magid iš Mezritch vykdavo į tą pačią miško vietą ir sakydavo: „Dieve, paklausyk! Nežinau, kaip užkurti laužą, bet aš vis dar atsimenu maldą“. Sukalbėdavo ir įvykdavo stebuklas.

Vėliau, rabinas Moshe-Leib iš Sasov vykdavo į mišką ir sakydavo: „Nežinau, kaip užkurti laužą, nežinau ir pačios maldos, bet vien tai, kad žinau vietą miške, turėtų pakakti“. Ir įvykdavo stebuklas.

Paskutinis Rabinas Israel iš Rizhyn sėdėjo ant kėdės, rankomis apsivijęs savo veidą ir kalbėjo Dievui: „Nemoku užkurti laužo, nežinau ir pačios maldos. Net nežinau, kur randasi ta vieta miške. Viskas, ką galiu padaryti tai papasakoti istoriją, ir to gal užteks“. Ir to užteko.

Kaip užbaigia rašytoja, „Dievas sukūrė žmogų, nes jam patinka istorijos“.

Psichologai Melanie Green ir Timothy Brock, tyrinėję istorijų poveikį, savo tyrimų išvadose yra teigę, jog istorijas skaityti pradedame su šarvais, tačiau kuo labiau į jas įsitraukiame, tuo mažiau pastebime neatitikimų, klaidų ir tuo mūsų šarvai vis labiau silpsta. Rezultate įsitraukę į istoriją mes tampame bejėgės jo „aukos“.

Bet tai nebuvo taip sensacinga.