Vasaris 2023

Ep. 2
Žmonės gyvena savo haliucinacijose

Neurologai turi tokį terminą konfabuliacija, kuriuo yra apibūdinamas neurologinis sutrikimas, kai pacientai su dideliu pasitikėjimu sukuria atsiminimus, net nesuprasdami, kad nieko panašaus nėra nutikę.

Suprantu, tai yra gana kardinalus pavyzdys, tačiau teigčiau, kad mes nesame labai nuo to nutolę. Ir yra keli aspektai, kuriais remiuosi tai sakydamas.

Viena tai iliustruojančių savybių turi „dabartizmo“ (ang. Presentism) pavadinimą. Tai yra šališko mąstymo tendencija, kurios veikiami žmonės šiuo metu vykstančius veiksmus, vertybes ir pasiekimus laiko daug didesniais už tuos, kurie vyko praeityje.

Iliustruoti dabartizmo įtaką galime ir mūsų technologijų pervertinimu. Paimkime šiuo metu labai aktyviai aptarinėjamą dirbtinį intelektą. Galbūt sakysite „Bet, Mantai, juk tai pakeis ištisus sektorius, tapsime dar efektyvesni, gyvenimas bus paprastesnis“.

Sutinku, bet ar taip sakant, neteigiame, jog prieš, sakykim, amžių gyvenę žmonės turėjo nuvertinti savo technologijas – su mintimi, kad ateityje turėsime tobulesnes technologijas. Kodėl štai mums tai negalioja ir patys taip nesielgiame?

„Na dabar viskas yra kitaip – sąlygos kitokios“. Bet ar tikrai? Ar tikrai viskas taip pasikeitė?

Štai iki bankomatų atsiradimo turėdavai eiti į banką ir tau išgrynindavo pinigus gyvas žmogus padavęs juos į rankas. Atsiradus pirmiems bankomatams, banko darbuotojai išsigando – greičiausiai teks atsisveikinti su darbo vieta. Bet nieko panašaus nenutiko, tiesiog atsisakėme tos techninės, darbdaviui gana brangios darbo dalies ir banko darbuotojai įgavo naujų įgūdžių. Darbuotojų skaičius net išaugo, nes valdyti banko padalinį tapo pigiau ir taip galima buvo jų atidaryti daugiau.

Vieno tyrimo metu neurologai užklausė amnezija sergančio žmogaus, ar jis žino, kur jis randasi. Kadangi kambaryje buvo pastatytas kondicionierius, pacientas iš karto pasakė, kad jis yra kondicionierių gamykloje. Paklausus, kodėl jis yra su pižama, gydytojai išgirdo atsakymą, kad šiuos rūbus jis vežiojasi su savimi į darbą mašinoje ir greitai eis persirengti.

Turbūt nerasime amžiaus, kada žmonės negalvojo, kad jų protėviai neturėjo išsiugdę dorovingesnės moralės. Paklaustumėte Viktorijos laikų džentelmeno, išgirstumėt, kad žmonės gyvenę prieš industrinę revoliuciją buvo labiau pagarbūs ir nuoširdūs. Paklauskite savo tėvų ir turbūt išgirsite tą patį. Ir pasižiūrėkite į apklausas - iš tikrųjų žmonės sako, kad anksčiau buvo daugiau moralės.

Bet tai yra tik mūsų šališkumas, savotiškas mus supančio negatyvių naujienų šleifo pasėkmė. Iš tikrųjų viskas su šiandienine morale yra gerai - mes jos neprarandame ir viskas su žmonija gerai.

Panašią situaciją su automatizavimu galima buvo pamatyti ir tekstilės industrijoje, kur mašinos sukūrė prielaidas kristi gamybos kainoms, todėl fabrikai plėtėsi, o tam buvo įdarbinama vis daugiau darbuotojų.

Tie patys robotai ir idėja apie galimybę automatizuoti fabriko darbą atsirado dar 1920-aisiais, kada ir buvo pirmą kartą pavartotas žodis „robotas“. Beje, jį sugalvojo rašytojas Karel Čapek, kuris žodį perdarė iš čekiško žodžio „darbas“ (robota). Taip, kad nieko naujo šiandien neturime.

Teigdami, jog šiuo metu vykstančios situacijos yra unikalios, mes patvirtiname, jog nesąmoningai vadovaujamės „iliuziniu pranašumu“ (ang. Illusory superiority), tendencija apibūdinančia žmonių galimybių, žinių ir patirties pervertinimą. Mūsų problemos mums atrodo kitoniškos, dažnai galvojam, kad kiti jų nesupras. Kas įdomiausia, jog ši mūsų tendencija mėgsta užmiršti mūsų pačių patirtis – faktus, jog panašūs įvykiai jau yra mums nutikę.

Net suklydę, pamelavę ar padarę kokį blogą dalyką, dažnai sukuriame istoriją, kuri sumažintų mūsų kaltę. Tai kanadiečių psichologas Steven Pinker vadina didžiuoju hipokritiškumu (ang. Great Hypocrisy). Taip „leidžiame“ sau kaltinti kitus, jog pakėlėme prieš juos ranką. Arba pateikiant tamsesnį pavyzdį, vienas žinomiausių masinių žudikų John Wayne Gacy sakė „aš matau save labiau kaip auką, nes iš manęs buvo atimta vaikystė“.

Viską sujungę, matome, jog gyvenime to nepastebėdami vadovaujamės naivaus realizmo (ang. Naive Realism) tendencija, kurios dėka mes tikime savo pasaulio matymo objektyvumu. Be jokio šališkumo, tokį, koks pasaulis iš tikrųjų yra. Ir jei kiti mato kaip nors kitaip, tai čia jau problema jų matricoje. Mūsų klausoma muzika geriausia, žiūrimi serialai – įdomiausi. Nes mes žinom, kas yra kas.

Ir čia matau triušį. Ne jokį tai ančiuką...

Mitologijos specialistas Joseph Campbell rašo apie senąsias Japonų gentis. Tarp kai kurių yra išsivystęs lokių kultas. Genties žmonės yra įtikėję, jog anapus gyvena dieviškos būtybės, kurios mėgsta apsirengti kaip gyvūnai ir negali sugrįžti namo. Tad medžiotojai jaučia darantys dievams paslaugą juos nudobdami. Yra tikima, jog nužudant yra "pralaužiamas" lokys ir taip jis gali laisvai grįžti į anapusinį pasaulį.

Viską, žinoma, vainikuoja gausios iškilimės, kurių pabaigoje palinkima geros kelionės. Kaip teigia autorius, iš dalies tai psichologinė gynyba nuo kaltės jausmo ir keršto baimės. O kuo mes kitokie?

Penktajame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje du psichologai, Gordon Allport ir Leo Postman pristatė savo eksperimentus susijusius su atmintimi. Viename žinomiausių savo tyrimų, rodydami skirtingas korteles jie prašydavo tiriamųjų jas kaip įmanoma geriau įsiminti. Kaip parodė rezultatai, žmonės tai darė labai selektyviai.

Įsivaizduokite, einate gatve ir priešais jus įvyksta avarija. Aplink milijonas kintamųjų - minčių, klausimų, žmonių veiksmų ir reakcijų, įvykio detalių ir taip toliau. Ar galima tikėtis, jog tu tiksliai atsiminsi visas detales? Kaip pasakytų psichologai, kai kuriuos objektus iš atminties išmesime, kai kuriuos, kurie labiausiai tiks mūsų istorijai ir požiūriui, išlaikysime (dėl šios savybės mums labai būna sunku kalbėti apie praeities įvykius su vyresniąja karta).

Taigi, nesimokom iš istorijos ir gyvenam savo "kontroliuojamame" burbule, kuriam šie laikai yra unikaliausia iš to, kas galėjo įvykti. Nieko keisto tokiu atveju, jog jei turime problemą, jai reikia ieškoti unikalaus, to vienintelio, sprendimo.

Bet kodėl mes tokie? Kodėl gyvename vadovaudamiesi šia homocentristine teorija, kuria stateome žmogų į visa ko centrą?

Viena iš to galimų priežasčių yra pasiekiamumo euristika (ang. Availability heuristics), kuri teigia, jog žmonės pervertina vėliausiai įvykusius nutikimus ar tuos, kurie buvo emociškai stipresni. Vadinasi, kuo įvykiai yra šviežesni, tuo mums atrodo, kad jie yra svarbesni. Dažnai taip užmirštame pažvelgti į visą kontekstą ir situaciją iš šalies.

Kita galima priežastis – mūsų meilė unikumui. Mes visi norime būti „tie vieninteliai“. Pažvelkime į mūsų technologinius išradimus – visur akcentuojami genijai vienaskaita, pakeitę žaidimo taisykles ir pristatę naujoves: Bill Gates, Steve Jobs, Mark Zuckenberg. Nors geriau pasigilinus, jie tik sugebėjo pasinaudoti jau egzistuojančia technologija ir su gera istorija parduoti kiek patobulintą produktą.

Viename eksperimente, psichologė Ellen Langer, grupėms žmonių pardavinėjo loterijos bilietus. Skirtumas, jog vieni galėjo pasirinkti konkretų bilietą, o kiti gavo atsitiktinai. Artėjant lošimui psichologė grįžo pas tiriamuosius ir pasiūlė nusipirkti iš jų bilietus.

Įdomiausia, jog rezultatai parodė, kad tie žmonės, kurie savo bilietą pasirinko, dabar už jį norėjo bent keturis kartus didesnio atlygio. Ši pasirinkimui suteikiama didesnė vertė psichologės buvo pavadinta kontrolės iliuzija (ang. Illusion of Control) ir ji labai gerai iliustruoja mūsų elgesį.

Taip taip, nustebsite, kiek tokių "genijų išradėjų" turėjome ir praeityje: James Wattas garo mašinos variantą sukūrė taisydamas kito išradėjo modelį, Thomas Edisonas kaitinamąją lemputę taip pat "atrado" patobulinęs prieš tai buvusias. Panašaus likimo buvo ir varikliu varomas lėktuvas, telegrafas ir dar daug kitų "išradimų".

Tačiau mums vis vien – mes norime tikėti, kad unikumas egzistuoja (ir mes tokie patys unikalūs).

Kaip teigė psichologė Shelley Taylor, pasakoti sau melus yra sveiko proto bruožas. Į atsakymą "kodėl" gali atsakyti filosofas William Hirstein, kuris rašė, jog pozityvi iliuzija yra mūsų būdas kovoti su nusivylimu ir beviltiškumu. Tas beviltiškumas tai supratimas, jog mūsų gyvenimas yra tik trapus ir laikinas taškas visoje visatos istorijoje.

Čia ir slypi visas mūsų silpnumas ir laikymasis iš visų jėgų už mūsų naivaus realizmo – mes juk unikalūs, negalime sau leisti, jog TĄ VIENINTELĮ gyvenimą paleistume iš rankų. Šis noras kontroliuoti savo gyvenimo istoriją ir daro mus panašius į Piterį Peną - liekame Niekados šalyje.

Net sporte, o jei tiksliau - futbole, istorikų buvo pastebėta, jog per paskutinius dešimtmečius vis daugiau komandos rezultatų apžvalgininkų yra priskiriama treneriui. Nors duomenys rodo, jog trenerio vaidmuo čia labai mažai kuo dėtas.