Kovas 2023

Ep. 3
Žmogus yra suprojektuotas ieškoti lengviausio sprendimo

7-ajame dešimtmetyje psichologas Paul E. Meehl savo seminare pasidalino pastebėjimu, jog daktarai pernelyg pervertina savo galimybes padedančias jiems numatyti kaip geriausiai pagydyti pacientą. Apklausiami po operacijų dėl vieno ar kito priimto sprendimo šie neretai teigdavo, kad apie tai, koks teisingas sprendimas turėjo būti, žinojo nuo pat pradžių.

Ir mes nelabai nuo tų daktariukų skiriamės - turime neįtikėtiną gebėjimą iki detalių sudėlioti istoriją, kodėl praeities nutikimas įvyko būtent taip, o ne kitaip. Nors jei atsimintume, kaip viskas įvyko, tą akimirką greičiausiai niekas neturėjo žalio supratimo, kaip geriausiai pasielgti.

Ši mūsų savybė yra vadinama žvilgsnio į priekį šališkumu (ang. Hindsight bias) ir mums yra gana gerai žinoma dėka dviejų mokslininkų, Amos Tversky ir Daniel Kahnemann, kurie ilgus metus dirbo su įvairiausiomis žmonių turimomis euristikomis ir šališkumais (Amos Tversky mus paliko per anksti).

Minėtų mokslininkų parašytoje knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“, yra aprašoma dvi žmonių mąstymą sudarančios sistemos – sistema 1 ir sistema 2. Pirmoji yra greita ir veikia automatiškai. Antroji atsako už tą lėtą mąstymą, kuris reikalauja pastangų. Kaip ir būtų naudinga visada remtis būtent juo, tačiau problema, kad ši sistema už viską pasaulyje labiausiai mėgsta ilsėtis ir darbą permesti pirmajai sistemai.

Nebandant diskredituoti pirmosios sistemos, evoliuciškai ji taip patobulėjo, jog tai, ką mokslininkai vadina prisitaikančia pasąmone (ang. Adaptive Unconscious), geba ne tik aplinką įvertinti bei filtruoti, tačiau net ir tikslus nusistatyti. Galbūt labai po daug metų gyvensime vien tik su pirmąja sistema?

Tai iš kur tas tingumas? Viskas paprasta - mūsų smegenys yra labiausiai energiją naudojantis kūno organas. Užima 2% kūno svorio, bet išnaudoja 20-25% kūno energijos. Nieko keisto, kad dėl tokios situacijos mūsų smegenys bando maksimaliai viską automatizuoti ir supaprastinti. Tam labai pasitarnauja minėtos euristikos. Pavyzdžiui, matom, kad produktas yra brangus ir automatiškai vertiname jį kaip gerą.

Tačiau euristikos, nors ir naudingos mūsų išlikimui, atveria duris ne visai logiškam mūsų mąstymui. Čia ir pasirodo įvairiausi šališkumai - nuo minėtos žvilgsnio į priekį iki patvirtinimo šališkumo (ang. Confirmation bias), kai žmonės didesnį svorį suteikia informacijai, patvirtinančiai jų tikėjimą ir pasaulio suvokimą.

Ir vis tiek, mūsų neracionalaus mąstymo negalime nurašyti vien tik euristikoms. Kur yra priimami žmonių sprendimai, ten yra ir triukšmas (ang. Noise) – sąvoka, pristatyta jau minėto mokslininko Daniel Kahnemann su kolegomis to paties pavadinimo knygoje. Joje triukšmas pateikiama kaip žmonių vertinimų kintamumas. Pavyzdžiui, tam pačiam nusikaltimui skirtingi teisėjai teikia besiskiriančius verdiktus.

Arba, tarkim, tirtose medicinos įstaigose, daktarai su kiekviena vėlesne darbo valanda vis rečiau išrašydavo pacientams siuntimą pasitikrinti dėl galimo vėžio. Vadinasi, kuo anksčiau užsirašysi vizitui pas daktarą, tuo tikėtina gausi detalesnę gydytojo apžiūrą.

Lygiai taip pat mūsų sprendimams turi įtakos mūsų nuotaika (nieko nauja), orai, informacijos pateikimo tvarka ir dar daug kitų faktorių. Tačiau mes vis tiek tvirtai įsitikinę, jog atėjus laikui priimti sprendimą, mūsų tokie dalykai neveikia.

Mus taip pat labai stipriai veikia ir grupės dinamika. Pastebėta, kad diskusijos metu, grupės nariai linkę siekti sutariamumo. Todėl jei kuris labiau gerbiamas žmogus pasako, kad idėja bloga, įsisukusi informacijos kaskada privers ir likusius narius su tuo sutikti. Ir po susitikimo jau būsime galvoje sukūrę visą istoriją, kad čia ne kito sprendimo buvome paveikti, bet tiesiog – ir be jo mes būtume priėmę tą patį sprendimą.

Yra toks "meilės tilto" eksperimentas. Simpatiška mergina prieidavo prie vyriškio ir paprašydavo užpildyti klausimyną. Užpildžius ji padėkodavo ir įteikdavo savo telefono numerį, jei vyras norėtų vėliau sužinoti apie rezultatus, jis galėtų paskambinti (suprantu, šita vieta skamba keistai). Skirtumas, jog pusę vyrų buvo pasitikta ant tvirtai stovinčio tilto, o likusi - ant tabaluojančio ir judančio.

Psichologai pastebėjo, jog tie, kurie buvo ant baisesnio tilto, merginai paskambino daug daugiau kartų. Nors tai buvo ta pati mergina, tačiau interakcijos metu, dėl baimės, jiems turėjo labiau daužytis širdis, turėjo išsiskirti daugiau adrenalino (ir prakaito), kas galėjo būti supainiota su susijaudinimu dėl merginos.

Renkantis, kurį produktą įsidėti į pirkinių krepšelį taip pat neįvertinam, kiek mūsų sprendimams įtakos turi kontekstas. Viename Didžiosios Britanijos prekybos centre buvo atliktas eksperimentas, kurio metu buvo bandoma suprasti, kokią įtaką elgesiui turi muzika.

Tiriamieji rinkosi vyną ir vienu metu buvo grojama prancūziška muzika, kitu - vokiška. Ką pastebėjo tyrėjai, jog pirmuoju atveju 76% nupirkto vyno buvo iš Prancūzijos, antruoju - 73% iš Vokietijos.

Apsipirkus tyrimo dalyvių buvo paklausta, ar muzika turėjo įtakos jų pasirinkimams. Spėjat, jog žmonės prisipažino? Ne, visi teigė, jog muzika vyno pasirinkimui įtakos neturėjo (nemažai žmonių sakė, kad jos net negirdėjo).

Atliekant tyrimus pasitelkus smegenų skenavimą, mokslininkai yra pastebėję, jog smegenys priima sprendimą 700 milisekundžių prieš mums jį įsisąmoninant. Kai kurie eksperimentai rodo ir ilgesnį periodą. Tad diskusija labai lengvai gali pasisukti prie "ar egzistuoja toks dalykas kaip laisva valia"? Juk tiek daug triukšmo mus supa - ar gebam suprasti, kas turėjo įtakos mūsų sprendimams?

Panašiai turbūt elgėsi ir žymiojo Solomon Asch eksperimento dalyviai, kurie turėjo pasakyti, kurią iš trijų linijų atitinka linija gautoje kortelėje.

Tyrimo dalyviai visada atsakydavo paskutiniai, kad prieš sakant savo atsakymą išgirstų kitų (pasamdytų aktorių) pasisakymus. Pirmais kartais tiriamojo nuomonė būdavo tokia pati kaip ir aktorių, tačiau ties trečiuoju šalia tiriamojo sėdintys dalyviai pradėdavo sakyti visiškai neteisingus atsakymus, kurie būdavo pakartojami ir kitų. Mums norisi galvoti, jog mes taip nepasielgtume, bet kiek daugiau nei trečdalis pasiduodavo aktorių spaudimui (be aktorių, tiriamieji neteisingai atsakydavo tik į 1% atvejų).

Tarkim, turime du draugus – Luką ir Haną. Hanas pora kartų mums pasirodė kiek agresyvesnis nei Lukas, todėl ateityje mes laikysime, kad ne situacijos išprovokavo jo agresyvų atsaką, bet tiesiog – Hanas turi į agresyvumą linkusių asmeninių savybių. Tai yra vadinama priskyrimo klaida (ang. Fundamental Attribution Error). Panašią klaidą darome ir kai vertiname žmogų kaip tingų.

Vėlgi bandydami sutaupyti suvartojamos energijos, mes taip pat klijuojame žmonėms etiketes. „Šitas linksmas, šitas agresyvus“. Šios etiketės vėliau yra naudojamos paaiškinti vieno ar kito žmogaus elgesį.

Mes linkę galvoti, jog mūsų asmeninės savybės leidžia tiksliai vertinti, kaip mes konkrečioje vietoje pasielgsime. Nors tyrimai rodo, jog, deja, beveik viskas priklauso nuo situacijos. Labai iliustratyvus pavyzdys buvo atliekamas su jaunais kunigų seminarijos studentais. Tyrimo metu dviejų grupių buvo paprašyta nueiti į šalia esantį pastatą ir pakalbėti apie gerąjį samarietį. Tik vienai grupei buvo pasakyta, kad šie vėluoja ir jiems derėtų paskubėti, o kitai ne.

Pakeliui į jų darbo vietą jie turėjo praeiti pakritusį sergantį vyrą – smarkiai kosėjantį ir besiskundžiantį skausmu. Iš tų, kurie turėjo užtektinai laiko, 63% sustojo padėti vyrui, tačiau iš vėluojančių tai padarė vos 10%.

Vos 10% būsimų kunigėlių, kurie ėjo kalbėti apie gerąjį samarietį. Ech ta ironija. Kokie šansai mums, jei net kunigėliai bando paprastinti sprendimus?

Ep. 3 Sprendimai

Žmonės suprojektuoti ieškoti lengviausio

3/5/20236 min read