Gegužė 2023

Ep. 7
Universalios temos mitą paverčia nenugalimu istorijų varikliu

Yra toks mitas, atkeliavęs pas mus iš Islamo kultūros.

Musulmonų šventikas ant žemės nubrėžė didelį apskritimą ir į jo vidurį padėjo skorpioną kaip žmogaus simbolį. Šis pajautęs apskritimo ploto teikiamą laisvę pradėjo nevaldomai lakstyti aplinkui.

Tačiau niekada nekirto apskritimo linijos.

Po kiek laiko šventikas apskritimą padalijo per pusę. Tai nemenkai išgąsdino skorpioną, nes jis tik ką neteko pusės savo pasaulio.

Taip po kelių kartų šventikas paliko skorpionui plotą ne didesnį nei jo kūnas. Išsigandęs, pasimetęs ir nedrįstantis kirsti linijų, skorpionas iškėlė savo uodegą ir suleido į save nuodus.

Tikiu dalis jūsų jau nusiteikė, kad ši serija bus gana negatyvi ir pilna išankstinio pykčio ant žmonių rasės, bet skubu patikinti, kad nieko panašaus. Ir ko gal tuo metu dar nežinojo mito kūrėjai – skorpionas nuo savo nuodų mirti negali.

Istorijos idėja tokia, jog žmonės, kaip ir tas skorpionas, bijo perlipti nubrėžto apskritimo ribas. Aišku, nėra viskas taip paprasta, tad apie ką aš čia.

I scena

Pusrutulių jungtis

Praėjusioje serijoje išsiaiškinome, jog žmonių smegenyse vienu metu kovoja du pusrutuliai – konkrečioji kairė ir abstrakčioji dešinė. Viena pusė bando atrasti tai, ką žino, antroji – siekia prisiliesti prie to, ko dar nežino.

Mūsyse dualumas pasireiškia šiomis dvejomis išgyvenamomis sritimis (arba kitaip, valdomis, jei prisiminsime apie valdovą ir pasiuntinį) – „žinojimo“ ir „nežinojimo“. Pirmoji įsijungia, kai mes veikiame pažįstamame kontekste, kuris mums suteikia aiškumą ir ramybę. Tuo tarpu antroji, gali suteikti mums kūrybiškumą, susijaudinimą, tačiau dažnai suteikia baimės ir sustingimo jausmą.

Psichologas Jordan Peterson, tirdamas žmogaus suvokimą, teigė, jog mes pasaulį konstruojame dviem būdais – kaip „vietą, pilną daiktų“ (ang. Place of Things), ir „forumą veiksmui“ (ang. Forum for Action). Pirmuoju matome pasaulį objektyviai, antruoju – abstrakčiai, bandome suprasti, kokia mus supančios aplinkos reikšmė.

Arba pasiremiant prieš tai pristatytu mitu – viena nori likti apskritime, kita nori „peržengti Rubikoną“ be bilieto atgal.

Vien kiek daug pasako skirtingi erdvės apibrėžimai: fizinė „vieta“ ir virtualus „forumas“.

Pagalvokime, kiekvienas mūsų sutinkamas objektas yra objektas iš savęs. Tačiau tuo pačiu metu jis turi ir pamatinę vertę. Jei vadovautumėmės, jog pasaulis tik vieta, pilna daiktų, matytume tiesiog daiktus. „Va kėdė, va stalas, va lova“.

Visa laimė, jog forumas mums leidžia suteikti daiktams prasmę, ją manipuliuoti ir kurti. Forumas uždega žalią šviesą formuoti realybę. „Kiek daug smagių dalykų galime nuveikti lovoje“.

Tai, kas jungia šias dvi pasaulio pažinimo sistemas, konkretumą ir abstrakciją, yra mitas. Mitas – tai mūsų vaizduotės ir prisitaikymo prie aplinkos kūrinys. Ir nenusiteikite iš karto skeptiškai, minėdamas mitą aš nebūtinai turiu omeny tik senovės dievų žygdarbius (nors apie juos užsiminsiu).

Mitas – tai istorijos, kurias mes sekame apie tai, kaip veikia pasaulis ir koks tas pasaulis yra, kas jį sudaro. Taip iš abstrakčių vaizdų, kuriuos mums sukuria dešinysis pusrutulis, mes gauname paaiškinimus, taip reikalingus tikslumą mėgstančiam kairiajam pusrutuliui.

Mitas padeda žmogui sudėlioti visus taškus ant i, veikia kaip saugi užuovėja nuo chaoso. Mitas paaiškina apie mus supančią bendruomenę, įprasmina ritualus ir nubrėžia taisykles pro-socialiam elgesiui. Šiuose pasauliuose geras elgesys yra apdovanojamas, o už blogą – baudžiama (Volkerio, Teksaso reindžerio, Zorro, Džono Viko ar kokio kito vienišiaus ranka).

Matote, kol kas išvengiau Homero „Odisėjos“ citavimo.

Kalbu apie mitus kaip intuityvias istorijas, kurias nešiojame savo pasąmonėje įprastai to net nesuprasdami.

Pavyzdžiui, apie nepailstamą viltį net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose galime skaityti Prometėjo mite, bet lygiai tą patį galime pamatyti filmuose „Vėjo nublokšti“ (ang. Gone with the Wind), „Pabėgimas iš Šoušenko“ (ang. The Shawshank Redemption) ir „Marsietis“ (ang. The Martian).

II scena

Mito pamatas

Psichiatras Carl G. Jung savo darbuose rašė apie žmonių nešiojamą kolektyvinę pasąmonę (ang. Collective Unconscious). Šis psichologinis konstruktas, paslėptas kiekviename iš mūsų, nešioja įgimtas emocijas, kolektyvinę atmintį ir suvokimą. Anot psichiatro, tai suteikia mums universalių įrankių atpažinti mus vienijančias istorijas apie tai, kas vyksta aplink mus.

Remiantis Carl Jung, „mitai yra priemonė atkurti ryšiui tarp išoriškai orientuotos sąmonės ir vidinių jėgų. Mitai vaizdais kalba apie psichikos galias, atspindi žmonijos išmintį, leidusią jai išgyventi tūkstantmečius.“

Filme „Pradžia“ (ang. Inception) yra tokia scena kavinėje. Joje pagrindinis filmo veikėjas Dominick Cobb (suvaidintas Leonardo DiCaprio) pristato apie savo darbą – sapnuose žmonės vienu metu suvokia ir kuria realybę ir Dominick komanda geba įlįsti į užmigdytų žmonių sąmonę, perimti „realybės kūrimo“ procesą ir taip žmogaus galvoje pasėti norimą idėją.

Galima daryti svarią prielaidą, jog filme vaizduojamas sapnas simbolizuoja mūsų pasąmonę, pilną nuo gimimo pasėtų ir laikui bėgant kultūros išaugintų kolektyvinių idėjų.

Kaip teigia Jordan Peterson, pradžioje bendruomenėje buvo kopijuojamas elgesys, kuris vėliau buvo apibendrintas į žaidimą (ritualus), formalizuotas į dramą ir istoriją, kristalizuotas į mitus ir kodifikuotas į religiją. Ergo, religija savo šerdyje yra elgesio normų rinkinys, kuriuo vadovaujasi juo išpažįstančių žmonių grupė.

Ne veltui didžiausi mitai yra ne kas kita, o būtent religijos. Religijos yra geriausias mito, kontroliuojančio mūsų protus, pavyzdys. Ir nesvarbu, kokią religiją visuomenė išpažįsta, visose, kur lankėsi antropologai, ar kur kasinėjo archeologai, yra randami įrodymai, jog toje vietoje kokia nors religija egzistavo.

Nors tekstas ne apie religiją, tačiau tekstas apie mitus negali išsiversti be jos paminėjimo.

Mitas padeda mums suprasti, kaip mes gyvenam, kodėl mes taip gyvenam, kas mums svarbu ir ko galima tikėtis iš ateities, suformuoja gyvenimo struktūrą. Tai yra priemonė, kuria skirtingos visuomenės mato ir supranta pasaulyje veikiančias jėgas.

Ir reikia pasakyti, kad iš esmės tie patys ar labai panašūs mitologiniai motyvai yra matomi visame pasaulyje. Visose didžiosiose tradicijose esama mitų ir legendų apie nekaltą prasidėjimą, įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą, antrąjį atėjimą, paskutinį teismą.

Mitus sudarantys pasakojimai apie didvyrių gyvenimus, dievybių galias, mirusiųjų dvasias, žmonijos protėvius išreiškia pasąmoninius mūsų troškimus, baimes ir lūkesčius, kurie yra sąmoningos žmogaus elgsenos pagrindas. Ir žmonijos elgesio principai per visą žmonijos istoriją yra linkę nesikeisti arba keistis po truputį, kaip ir žmogaus kūno sandara.

Filosofas Philip Wheelwright ir istorikas Arnold Toynbee savo darbuose pritariamai teigė, jog žmonės pasižymi vidiniu, įgimtu gamtos didybės ir dvasinės realybės pojūčiu. Ir tikrai, galime nebūti uolūs tikintieji, bet pasižiūrim į dangų ir mums kyla ne vienas klausimas apie tai, kas slypi anapus.

Ir nekalbu apie, sakykim, kokią deivę Atėnę. Ją gali pakeisti vampyrų žudikė Bafi arba „Nuostabioji Moteris“ (ang. Wonder Woman). Vietoj dievo Artemio gali būti Katniss Everdeen iš „Bado Žaidynės“ (ang. Hunger Games), o Daenerys Targaryen iš „Sostų karai“ (ang. Game of Thrones) yra Egipto deivės Izidės atitikmuo.

III scena

Pasaulio pažinimas

Suprasti savo pasaulį mums yra svarbu, nes nuolat esame apsupti nežinomybės. Šią nežinomybę galime drąsiai pavadinti chaosu – teritorija už apskritimo, kuri mums yra nepažinta ir nesukategorizuota.

Kodėl vadinam tai chaosu? Nes viskas, ko nesuprantam, mums sukelia nepageidaujamas emocines reakcijas – chaosą nervinėje sistemoje. Ne veltui ir pirmieji mitai apie pasaulio sukūrimą pasakojo apie pradžioje egzistavusį chaosą ir kaip didvyriai savo žygdarbiais įtvirtino tvarką.

Ir sutikus chaosą, ar tai plėšrūno pavidalu, ar netikėto vadovo pakvietimo į savo kabinetą, dėkokime evoliucijai, mūsų kūnas iššaukia tas pačias reakcijas – kovok, spruk arba sustink. Nes mes juk nežinome, ką vadovas sakys. Jis gali tiek mus „užpulti“ (grėsmė), tiek ir pagirti (patenkinimo, malonumo viltis).

Grėsmė ir pasitenkinimo viltis yra dar vienas mūsų žmogiškas dualumas. Kuo šie du poliai yra vienas nuo kito labiau nutolę, tuo mums šią nežinomybę labiau rūpi išspręsti (kaip jau buvo rašyta – „maža kaina, didelė vertė“ neleidžia mums ramiai praeiti pro šalį, mes norime suprasti, kas yra viduje).

Vertė, kurią jaučiame susidūrę su chaosu, ir yra mitų variklis. Mums religijos, kaip mitas, nuo senų laikų suteikė informacijos į klausimus, į kuriuos neturime atsakymų – kas mūsų laukia numirus, kokia gyvenimo prasmė, kaip mums elgtis. Istorijos chaosui nurodo tvarką.

Universalios mus visus jungiančios schemos padeda suprasti mus supantį mus supančią visatą (ang. Cosmos), anot senovės graikų filosofijos, pasaulio tvarką, kurią sudaro trys elementai: nežinomybė (nepažįstama teritorija), pažįstama teritorija ir procesas - tai, kas jungia abu polius.

Tad prasiplėskime šiek tiek daugiau apie tą trečiąjį elementą – procesą.

Procesas iš esmės yra apie kelionę tarp dviejų polių, In ir Yang, chaosas ir tvarka, grėsmė ir pasitenkinimas. Apie harmoniją tarp šių dviejų polių turbūt plačiausiai kalba senovės kinų Daoizmo religijoje. Iš čia turime žynio Lao Tzu mokymą, meditacijas, feng šui. Dao iš kinų kalbos verčiasi kaip „kelias“. Nieko keisto, kad Dao žodis taip pat reiškia natūralią pasaulio tvarką, balansą, dualistinį kosmoso pagrindą

Kaip rašo mitologijos ekspertas Joseph Campbell, „šis kelias yra kelias, kuriuo visi daiktai ateina į būtį, iš tamsos į šviesą, paskui iš šviesos sugrįžta į tamsą“.

Būtent mitas padeda mums judėti į priekį, įveikti chaosą ir grįžti į atstatytą tvarką. Ir čia mums dešinysis pusrutulis yra nepakeičiamas, nes mitas yra ne kas kita kaip istorijos, perteikiančios pasaulį per metaforas. Juk ir žodis „metafora“ lotyniškai reiškia „perkelti (į kitą vietą)“. Kuo poliai yra toliau, tuo mums ta kelionė yra vertingesnė, tuo didesnį potencialų atlygį mes pajaučiame.

Ir čia galime trumpam nusikelti į Odisėjo kelionę. Dešimt metų kovojęs Trojos kare, dar dešimt metų keliavo su savo vyrais, nuolat patirdamas vieną iššūkį po kito.

Audros, milžinai, kanibalai, sirenos ir kiti fantastiniai nuotykiai nepalaužė herojaus, kurį kelionė apdovanojo dar nepasiektu supratimu apie save ir pasaulį. Per ilgas kančias atstatyta tvarka.

IV scena

Istorijų trauka

Dėl mito, kaip archetipinių elgesio modelių ir reprezentacinių schemų naratyvinio aprašymo, svarbos mūsų visuomenei ir kultūrai prieštaraujančių nedaug. Tačiau egzistuoja ir kitokių, daug paprastesnių hipotezių, kodėl jie mus traukia.

Štai teologas egzitencialistas Søren Kierkegaard savo darbuose teigė, jog pagrindinės žmogaus psichikos problemos yra susijusios su nuoboduliu, nerimu ir neviltimi. Žmonės ieško stimuliacijų ir istorijos yra vienas iš tų būdų (nesvarbu, ar pokalbio forma, ar pjesės, ar kokia kita).

Net Buda yra sakęs: „Gyvenimas yra kančia“ (nors apie nirvaną kitą kartą).

Rašytojas John Kessel, antrindamas teologui, rašė, jog istorijos yra mūsų narkotikas. Ir tikrai, tyrimai rodo, jog mums stebint istoriją, kūne išsiskiria oksitocinas. Tas pats, kuris išsiskiria ir sekso metu.

Ir šie abu požiūriai vienas kitam neprieštarauja. Iš istorijos žinome, jog nuo senų laikų egzistavo du vienas kitam lygūs žanrai – komedija ir tragedija.

Pirmoji, pašėlusi ir nerūpestinga komedija yra apie nesenkantį neįveikiamo gyvenimo džiaugsmą. Čia švenčiama nepalaužiama gyvenimo dvasia, amžinybė, laiminga pabaiga, optimizmas kaip ginklas prieš sutinkamus iššūkius.

Tuo tarpu tragedija aukština mirtį, irimą, kančias, baimę ir apsivalymą. Joje pasakojama apie vidines žmonių kovas: meilę, praradimus, išdidumą, galią, žmones prieš dievus.

Kaip rašė psichologas Keith Oatley, išgalvotos (ir ne tik) istorijos yra senovinė virtualios realybės technologija, kurios tikslas – simuliuoti žmogiškąsias problemas. Mūsų gyvenimas nėra tik juoda, ar balta, jis jungia tiek komediją, tiek ir tragediją. O kas jungia abu žanrus, jog abiejose herojus pasileidžia į kelionę.

Ir tai yra pagrindas tam, ką vadiname monomitu, geriau žinomu herojaus kelionės vardu. Pasakojimas apie herojų, paliekantį savo kasdienybę ir pasileidžiantį į išbandymų kupiną žygį. Šį monomitą sudarančias dalis labai išsamiai yra sugretinęs minėtas Joseph Campbell ir seras James G. Frazer (į herojaus kelionę dar pasileisime tolimesniame epizode).

Tragedija yra žmogiška, nes ji įvyksta kai protagonistas, pagrindinis veikėjas, sąmoningai įvykdo neracionalų pasirinkimą, lemiamas savyje nešiojamų charakterio ydų. Visi tokias nešiojamės, todėl gebame įsijausti į herojaus tragišką likimą. Filosofas Aristotelis yra sakęs, jog būtent tragedijoje pateikiama baimė ir gailestis padeda išvalyti mūsų širdis (katarsis).

V scena

Mitas šiandien

Visgi mitas su laiku vis labiau susiduria su pasipriešinimu. Pagrindinės to priežastys – įsigalinčios racionalumo, nihilizmo ir empiricizmo (ko žmonės nepatyrė – tas neegzistuoja) jėgos. To pasekoje, senieji dievai redukuojami iki miesto globėjų, šventyklos iki muziejų. Mums patiems išgirdus kokį įsigalėjusį suvokimą, drąsiai sakome "netikėk, čia mitas".

Savotiškas alchemijos sugrąžinimas į mūsų nūdieną. Ne vienas hermetikas viduramžiuose rašė apie išminties akmenį, kuris leis visus metalus paversti auksu (nerūdijančiu metalu simbolizuojančiu nemirtingumą) ir atvesti visus į pasaulio tvarkos pažinimą.

Tai ne mažiau aktualu ir šiandien. Mitai ir jį sudaranti simbolių visuma buvo – ir teigiama, tebėra – „civilizacijos atrama, moralinės sanklodos, darnos, gyvybingumo ir kūrybinių galių paspirtis“. Nebėra gyvenimą palaikančių iliuzijų – nebėra saugios atramos, moralinio įstatymo.

Graikų mite karalius Midas paprašė dievo Bakcho, kad viskas, ką jis paliestų, virstų auksu. Nusilaužė ąžuolo šakelę – ji iš karto tapo auksinė. Pakėlė akmenį – jis tapo auksiniu. Taip pat nutiko ir su obuoliu. Džiūgaudamas karalius įsakė surengti didžiulę šventę stebuklui atšvęsti. Tačiau kai jis atsisėdęs prilietė pirštais kepsnį, šis persimainė, o jo lūpų palytėtas vynas virto skystu auksu.

Iš šios idėjos gimusi alchemija, iš esmės teikė alternatyvų įrankį, kuris turėjo padėti sutramdyti chaosą ir sukurti tvarką, alternatyvią mitui.

Kai dukrelė, kurią karalius mylėjo labiau už viską pasaulyje, atėjo jo paguosti nelaimėje, ji pavirto gražia auksine statula tą pat akimirką, kai jis apkabino ją.

Joseph Campbell aiškindamas mitą rašo, jog „mitai yra priemonė, padedanti žmogui peržengus savo ribotą akiratį pasiekti nuolat didėjančio supratimo sritį.“

Taip peržengiant slenksčius, herojus galiausiai pasiekia suvokimą.

Ir visgi, galime teigti, kad štai legenda apie Minotaurą, pusiau žmogų, pusiau jautį, yra gryną nesąmonė. Tačiau pasidairykime knygynuose, permeskime akimis kinų repertuarą – labai didele dalimi tai yra monomitu besiremiantys kūriniai:

„Žvaigždžių karai“, „Matrica“, pagal komiksus statomi filmai – tai yra tik keli per kartas einančių filmų serijos.

„Haris Poteris“, „Žiedu Valdovas“, „Interstellar“ – taip pat. Net „Šrekas“.

Literatūroje turime „Krikštatėvis“, „Anglas ligonis“, „Senis ir jūra“, „Skrydis virš gegutės lizdo“.

Drįstu teigti, jog mūsų stipriai užgniaužtas poreikis mitui visgi yra nenatūralus ir išsiveržia vos tik mes su juo susiduriame. Ir neturėtų stebinti, jog mitus atkartojantys kūriniai labiau už kitus traukia auditorijas ir tampa kultiniais – jie mums rodo mūsų laikams pritaikytą archetipinę, universalią laikui nepavaldžią tiesą:

Vienas mitas, kurio stiprią įtaką galime jausti čia pat šalia yra meilės mitas. Viduramžiuose turėjome „Tristaną ir Izoldą“, renesanso metu „Romeo ir Džuljetą“, kiek vėliau „Puikybė ir Prietarai“, šiais laikais turime meilės istorijas iš „Titaniko“, „Saulėlydžio“ (ang. Twilight) ir „Kuproto kalno“ (ang. Brokeback Mountain). Visi vadovaujasi mūsų įgimtomis ir nešiojamomis schemomis apie nenugalimą, pasiaukojančią meilę. Tie patys universalūs principai, perpasakoti tų laikų priimtinomis formomis.

Ir nesvarbu, tikite ar netikite į kurį nors Dievą, tuokiantis vis tiek maunate žiedelį. Seną mitologijos simbolį, reiškiantį amžinybę ir jau apkalbėtą nemirtingumą, sėkmingai