Gegužė 2023

Ep. 8
Žmogus yra priklausomas nuo istorijų

Man patinka istorija. Visada patiko. Visi tie seniai praėjusių įvykių atsiminimai, pasakojimai apie mūšius, karus ir civilizacijų kūrimąsi. Juk ir jums patinka istoriją, ką.

1870-aisiais vyko toks Prancūzijos ir Prūsijos karas, kurį tų pačių metų rugsėjo 1 d., Sedano mūšyje, laimėjo Prūsija. Mūšyje pavadinto miesto, įsikūrusio Ardėnų regione, visai šalia Belgijos sienos, garbei.

Tačiau kaip dažnai užduodam klausimą, iš kur mūsų šita meilė pasakojimams apie praeitį?

Pradėkime nuo to, kas yra neišvengiama tekste apie istorijas, be trumpos istorijos pamokėlės.

1914-asiais, pirmojo pasaulinio karo pradžioje, karas tarp tų pačių valstybių, Prancūzijos ir Vokietijos, atrodė neišvengiamas. Kiekviena pusė ruošėsi puolimui. Netikint, kad istorija gali kartotis, tarp patarėjų sklido kalbos, jog Vokietija puls pirma, tik ne veržiantis tiesiai pro tuos pačius Ardėnus, bet bandant apsupti priešų karius ties Reino upe.

Tačiau įvyko tas pats, kas ir prieš daugiau nei 40 metų – Vokietija puolė pro tą patį Sedano miestelį ir tam nepasiruošusi Prancūzijos kariuomenė privalėjo pasiduoti.

Šie du mūšiai subūrė nemažą karo istorikų būrį juos analizuoti ir pasiruošti ateičiai.

1940-aisiais Hitleris įsakė savo kariuomenei pulti... teisingai, pro jau ne vieną kartą išbandytus Ardėnus ir vėl grįžo su pergale (trečias kartas nemeluoja).

Praėjus ketveriems su puse metų Hitleriui pavyko laimėti ir dar vieną kartą. Toje pačioje vietoje.

Po puspenktų metų, Hitleris įsakė pulti ir penktą kartą. Tik penktas kartas nemelavo, ir tik JAV pagalbos dėka pavyko įveikti ir pasipriešinti.

Šioje vietoje svarbu suprasti, jog visus keturis kartus, kiekvienas generolas, stojęs prieš vokiečių kariuomenę, savo komandoje turėjo pasikvietęs ne vieną istoriką. Jų darbas buvo išanalizuoti priešo strategiją ir remiantis istorija pasiūlyti sprendimą, kaip jį įveikti.

Ir visus keturis kartus istorikai turėjo begales įrodymų, jog istorija rodo visai kitokią ateitį nei buvo realybėje.

Pavyzdžiui, savo knygoje apie ekonomines taikos pasekmes, vienas žymiausių visų laikų ekonomistų John Maynard Keynes teisingai nuspėjo, jog didelės repatriacijos, taikomos Vokietijai po pirmojo pasaulinio karo, sukels neigiamą reakciją.

Atspėti, kas konkrečiai įvyks ateityje yra beveik tas pats, kas spėlioti, kiek tiksliai kainuos akcija kurią nors dieną ateityje. Investuotojai perka, parduoda, bet iš esmės šioje srityje pernelyg daug priklauso nuo atsitiktinių veiksnių. Kaip kad nutiko su neseniai bankrutavusiu „Sillicon Valley Bank“. Jokių išankstinių perspėjimų nesigirdėjo, tačiau vieną dieną tavo akcija kainuoja 267 JAV dolerius, o po poros dienų banko veikla yra stabdoma.

Tiesiog pernelyg daug faktorių visai netyčia susidėjo vienu metu.

Tačiau nors ir negalime atspėti konkrečių istorinių įvykių, esame gabūs atspėti emocijas ir jausmus. Ne tik tas, kurios veikia šiuo metu, bet ir tas kurios, tikėtina, pasirodys ateityje.

Žvelgiant atgal, netgi keista, jog kas nors tuo metu galvojo priešingai.

Abu atvejai iliustruoja mūsų poreikį suprasti, kodėl istorija įvyko būtent taip kaip įvyko, o ne kitaip, kas paskatino tokį įvykių posūkį.

Rašytojas, ilgus metus praleidęs finansų pasaulyje, Nassim Nicholas Taleb savo knygose rašė, jog žmonės „kenčia“ nuo epifenomenos (ang. Epiphenomena)­ – mokslinio būdo stebint objektą nustatyti, kas jam turėjo įtakos.

Veikiami epifenomenos mes jaučiamės kaip su žynio aureole – negalime tiesiog palikti objekto sau ramiai veikti, „įgauname“ papildomų gebėjimų matyti istorijų ryšius, jais manipuliuoti.

Nerašė, kad vedama revanšistinių nuotaikų Vokietija pradės antrąjį karą – tiesiog, jog tikėtina, kad šaliai nepatiks baudos, jos įstums į nepatogią situaciją ir sukels didelį nepasitenkinimą.

Yra moksliškai įrodyta, jog mes visada teiksime pirmenybę apie istoriją išmokti pasakojimo pagalba. Mums sunku mokytis taktais, šaltomis, mažai sakančiomis datomis – mums reikia matyti visą paveikslą, kas, po ko, kaip ir ką.

Viskas kaip ir būtų tvarkoje, tačiau mes nesame labai gabūs mąstyti ne linijiniu principu. Mes nesugebame suprasti, jog rezultatas įvyko dėl visai kitokių priežasčių nei mes galvojome. Jei mes suvokiame du taškus – A ir B, tai ir sakysime, kad, tarkim, A darė įtaką B. Nesvarbu, kad C turėjo įtaką abiem – mes paprasčiausiai ignoruojame C variantą, nes apie tokį nežinome ir nesivarginame sužinoti (juodoji gulbė).

Mūsų smegenys apskritai nelabai supranta alternatyvių stochastinių (atsitiktinių) pasirinkimų. Jei mūsų smegenys nesiektų lengviausio sprendimo, tai istorijoje, analizuodami bet kurį pasirinkto veikėjo sprendimą, turbūt praleistume ištisus metus svarstydami kiekvieną jo galimą pasirinkimą ir kokias pasekmes tai galėjo turėti.

Tuo tarpu Adlerietiška psichologijos mokykla teigtų, jog nieko panašaus – žmogus nori galvoti, jog savo elgesį gali pateisinti tais praeities įvykiais ir jis turėjo visas galimybes pasirinkti elgtis kitaip. Šiuo drąsiu pasirinkimu ir paremtas kelias į gyvenimo laimę (o drąsūs pasirinkimai veda į naujų neuronų ir jų jungčių gaminimąsi). Nuoširdžiai rekomenduoju apie šią mokyklą pasidomėti daugiau. Jeigu įdomu, pradėkite nuo Ichiro Kishimi "The Courage to be Disliked".

Pastebėta, jog supratimas apie žmonių troškimus ir įsitikinimus pas vaikus atsiranda jau nuo 3–5 metų. Šis mus jungiantis gebėjimas suprasti savo ir aplinkinių emocines būsenas yra vadinamas proto teorija (ang. Theory of Mind). „Aš jaučiu, kad tu pyksti, nes aš nepakviečiau tavęs pietų“. Arba kai žiūrim siaubo filmą, matome mūsų heroję bėgančią nuo žudiko ir mintyse šaukiam „bėk, greičiau, jis už tavęs“.

Anot teorijos, mūsų protą sudaro dvi dėžutes: viena įsitikinimams, kita troškimams. Užgimęs troškimas siunčia informaciją į priešingą dėžutę su nota, jog „štai, noriu TO, kaip man tai gauti?“ Įsitikinimų dėžutė priima informaciją ir suformuoja atsakymą, kaip tą troškimą įgyvendinti. Paprasta.

Tačiau kaip turbūt pastebėjote, tai yra gana linijinis procesas.

Šią „technologiją“ mes visų pirmiausia naudojame norėdami suprasti, ką kiti žmonės galvoja, ir jog jų mintys turi įtakos priimtiems sprendimams.

Ir priežastis, kodėl mes taip elgiamės yra visai paprasta – todėl, kad per ilgus tūkstantmečius mes tiesiog supratome, jog taip mums yra naudingiau. Pavyzdžiui, einant medžioti mums buvo naudinga suprasti, ar galime pasitikėti savo medžioklės draugais, kad jie mūsų nenudobs ir vėliau nepasidalins laimikiu.

Šis etiologinis (priežasties ir pasėkmės) požiūris vėliau psichoterapeuto Alfredo Adlerio buvo apverstas aukštyn kojomis ir jo suformuotos „mokyklos“ teigimu – žmogaus konkretus elgesys negali būti aiškinamas kokia nors praeities patirtimi. Anaiptol, žmogus pasirenka remtis ta senąja patirtimi siekdamas pateisinti savo elgesį. Pavyzdžiui, žmonės sako, „aš toks dėl to, kad mane tėvai mažai gyrė“. Tokia žmogiška kasdieniška mūsų fantazija sukuria saugumo ir mus pateisinančio atsakymo miglą.

Bet ilgainiui ir gyvenimui tampant vis labiau komplikuotu, žmonijai vien proto teorija aiškinamo mąstymo neužteko. Remiantis kita, simuliacijos teorija (ang. Simulation Theory), siekdami suprasti kitus žmones, mes simuliuojame jų tikėtiną elgesį atkartodami tas emocijas, kurias sukūrėme proto teorijos pagalba (laimei, tuo pačiu taip dar labiau išvystėme empatiją).

Abu šie konceptai, proto teorija ir simuliacijos teorija, veikia išvien, tačiau nebūtinai vienas po kito – tikėtina, jog vieni žmonės labiau pasitiki savo vidiniu supratimu apie stebimas emocijas (išryškinta proto teorija), kiti labiau linkę simuliuoti (išryškinta simuliacijos teorija).

Bet kuriuo atveju, ką rodo ir mūsų evoliucijos rezultatas, mes vis stipriau išreiškiame savo meilę istorijoms, nes jas sekdami, mes gebame geriau suprati mus supantį pasaulį. Kaip augalų lapai instinktyviai sukasi į saulę, taip ir mes sukamės į istorijas. O štai simuliacijų teorija mums suteikia naują perspektyvą, kurioje mūsų vidiniai simuliavimo gebėjimai leidžia mums persikelti į naujus, fikcinius pasaulius – ar tai būtų mūsų gero draugo, ar kokio istorinio veikėjo.

Galbūt, kaip teigė Platonas, viskas, ką matome aplink yra tik šešėliai, tačiau verta įsidėmėti filosofo ir kultūros teoretiko Jean Baudrillard žodžius, jog žmonėms dažnai simuliacijos patinka labiau nei realus pasaulis (tuo remiantis broliai Wachowski pastatė filmą „Matrica“). Apie žmonių fantazijas jau esame užsiminę.

Šio simuliacinio pasaulio pagrindinė valiuta – afektas, tai, kas jungia emocijas ir jausmus. Ji kaip Prometėjo žmonėms atnešta ugnis įkvepia istorijas ir jas stumia į priekį, uždegdama visus prie ko tik prisiliečia.

Tačiau apie tai – sekantį kartą.

Tad siekdami suprasti bendrą žmonių grupės judėjimo kryptį ir prieš neriant giliau į simbolizmo pasaulį, pravartu suprasti visuomenės emocijas, kurios formuoja istorijas ir jas veda.

Kaip rašė vienas iškiliausių šių laikų psichologų Antonio Damasio, jausmai yra bene svarbiausias mūsų gerovės ir klestėjimo rodiklis (turbūt nenustebinau su šia dalimi), atliekantis labai svarbų vaidmenį priimant sprendimus, nukreipiant mūsų veiksmus ir formuojant mūsų elgseną. Anot mokslininko, moraliniai kodeksai, teisingumo sistemos ir net politinis valdymas gali rasti savo ištakas jausmuose.

Šį jausmų, kūno ir proto ryšį galima reziumuoti gražiais F. Nyčės žodžiais: "Tavo kūne yra daugiau išminties nei tavo giliausioje filosofijoje".

Turbūt to supratimas pagimdė šią aktoriaus Will Smith frazę: "Žmonėms viskas yra nusišikt, išskyrus tai, kaip jie jaučiasi".