Balandis 2023

Ep. 6
Smegenų dualumas lemia mūsų mąstymą ir elgesį

Savo didingame darbe apie žmogaus smegenis „Valdovas ir jo pasiuntinys“ (ang. „The Master and His Emissary“), psichiatras Dr. Iain Mcgilchrist pasakoja istoriją: „Kartą išmintingas valdovas valdė mažą, bet derlingą kraštą. Su laiku žemė davė vis daugiau vaisių, žmonės buvo vis labiau patenkinti, todėl jų daugėjant, žemės plotai taip pat augo. Jiems plečiantis, valdovui reikėjo pasiuntinių, kurie valdytų labiau nutolusias žemes. Mokė juos visko, ką pats mokėjo, ir paleisdavo valdyti su didžiu pasitikėjimu. Bet po kiek laiko vienas sumanus ir ambicingas pasiuntinys pradėjo save matyti kaip valdovą ir naudotis savo valdžia. Savo tikrojo valdovo elgesį vertindamas kaip silpną, nuvertė jį nuo sosto, žmonių laisves suvaržė ir įteisino tironiją. O tai nuvedė valdomas žemes į griuvėsius“.

Ilgą laiką mokslininkai suko galvą, kodėl evoliucija paliko mūsų smegenyse tą abu pusrutulius jungiantį nervų audinį, corpus collosum (pažymėta raudonai).

Jau žinome, kad smegenys visada mieliau rinksis poilsį. Ir nieko keisto, įvertinus, kiek pastangų reikalauja veikimas. Todėl šiandien daugiau apie tai, kaip milijonus metų formavusios smegenys formuoja mūsų realybę.

Mūsų pats sudėtingiausias organas susideda iš 80–100 milijardų neuronų, informacijos nešėjų. Kiekvienas jų sinapsių pagalba jungiasi su kitais neuronais. Ir taip neuronai bendrauja vienas su kitu siųsdami chemikalus, vadinamus neurotransmiteriais. Kosminiai skaičiai.

Vienu metu buvo įtikėta teorija, jog ji neleidžia abiem pusrutuliams nukristi. Šiandien jau žinom, kad šio audinio tikslas – atskirti abu pusrutulius. Vos 2% neuronų yra susijungę per abu pusrutulius.

Su laiku Corpus collosum traukėsi, o abu pusrutuliai augo – prasidėjo evoliucijos paskatintos lenktynės.

Tai kuo gi šie du pusrutuliai skiriasi?

Ilgą laiką bandydami išspręsti šių lenktynių priežastis, mokslininkai postringavo, jog tai turbūt dėl to, kad tos sritys, už kurias yra atsakingi pusrutuliai, auga savo svarba, todėl privalo augti ir pats pusrutulis. Buvo teigiama, jog, pavyzdžiui, kairysis pusrutulis atsakingas už emocijas ir kalbą, o dešinysis – pagrindimą ir matymą.

Kaip teigia Dr. Iain McGilchrist, tokio skirstymo smegenyse nėra – prie minėtų veiksmų prisideda abi pusės, tačiau prisiminkime pradžioje pasakotą istoriją.

Matote, šie du pusrutuliai, nors ir prisideda prie tų pačių funkcijų, jas atlieka skirtingai. Ir kaip toje istorijoje, jaunas, pernelyg savimi pasitikintis „vadoviukas“ nenori paklusti daug ko mačiusiam senajam vadovui. Tas vadovas – tai dešinysis pusrutulis. Kairysis pusrutulis – tas jaunas, mažai patyręs pasiuntinys. Vadovas nori sujungti geriausias skirtingų žemių patirtis, įsiklausyti, ko nori žmonės, pasiuntinys – tiesiog nori valdžios sau.

Pagrindinis skirtumas – tai, kas patraukia kiekvieno dėmesį. Juk tai kas patraukia, tiesiogiai formuoja mūsų santykį su pasauliu.

Dešinysis pusrutulis mums suteikia platų dėmesio sutelkimą. Tikslas aprėpti maksimaliai mus supančią aplinką, jam viskas įdomu, kiekviena patirtis priimama kaip nauja. Dešinysis bando ieškoti tarp elementų ryšių, neturi išankstinių nusistatymų ir vienu metu mintyse gali turėti kelias viena kitai prieštaraujančias mintis.

Tai, kuo kiekvienas turbūt norėtume būti. Bet, nepamirškime, turime dar kairįjį pusrutulį.

Kaip priklauso „jaunam ir užsispyrusiam”, kairysis pusrutulis nesidomi plačiuoju pasauliu, jam svarbiausia tai, kas yra prieš akis. Visokie abstraktūs dalykai neįdomu, o tikslas yra organizuoti gaunamą informaciją ir šokti prie pirmo pasitaikiusio sprendimo. Kairysis pusrutulis nemėgsta nepatirtų dalykų, todėl dėmesį įprastai atkreipia tik į tuos objektus / subjektus, apie kuriuos jau žino, kurie jau yra patvirtinti kaip jam asmeniškai naudingi.

Ir kas blogiausia, jog kairysis yra ir kalbos pusrutulis, todėl jei tik gauna progą, visada mėgsta paaiškinti apie tai, koks yra tas pasaulis. Dėl šios priežasties, šis pusrutulis knygos autoriaus yra vadinamas „smegenų Berlusconi“, nes (tuo metu) buvo svarbus politikos sunkiasvoris kontroliavęs žiniasklaidą.

Nepastebit, jog abu pusrutuliai natūraliai mums nupasakojo du žmonių tipus, kuriuos sutinkame ir savo pažįstamų tarpe?

Klinikiniuose eksperimentuose buvo tiriami žmonės su pažeistu dešiniuoju pusrutuliu. Paciento buvo paprašyta nupiešti žmogų, dviratį ir namą. Veikiant tik kairiajam pusrutuliui buvo matomos atskiros dalys, bendras objektų vaizdas beveik neegzistavo.

Dar liūdniau, jog tirtos šizofrenija sergančių žmonių smegenys, parodė radikalų kairiojo pusrutulio dominavimą. Tokias diagnozes išgirdę žmonės pažymi, jog gyvenimas vyksta kaip žemėlapyje, o ne pasaulyje. Gyvenimas praranda tėkmę, suvokiamas kaip skirtingos dalys. Žmogus pats jaučiasi atskirtas nuo pasaulio ir nuo savęs.

Galima tik kelti klausimą, kiek kairiojo pusrutulio noras valdyti ir suteikia mums to pasitikėjimo, jog palikome urvinius žmones sau už nugaros. Evoliucijos nulemta mūsų fiziologija visgi grąžina mus atgal ir verčia dar kartelį įlįsti į urvą.

Kas turbūt nestebina, jog tyrimais pastebėta, kad žmonės, po insulto netekę prieigos prie dešiniojo pusrutulio, neigė, kad su jais kas nors negerai. Tokie pacientai, patirdami kurios nors kūno dalies paralyžių, sugalvodavo ištisas istorijas, kodėl viskas yra gerai ir jokių problemų jie neturi. Pasiuntinys visomis išgalėmis laikysis savo valdžios.

Atliekant tolimesnius eksperimentus buvo prieita išvados, jog žmogus gali ir toliau maksimaliai funkcionuoti be kairiojo pusrutulio, bet be dešiniojo bus daug problemų.

Kas dar suteikia vilties tai pats procesas, kaip informacija keliauja mūsų smegenyse. Kelionė prasideda dešiniajame pusrutulyje – vėliau keliauja į kairįjį – grįžta atgal į dešinįjį.

Visų pirma dešiniajame yra stebima situacija, judėjimas, kontekstas. Kiek vėliau viskas yra siunčiama apdoroti, kategorizuoti ir sudėti į lentynas „žinau, vadinasi čia“. Trečiu etapu informacija grįžta atgal pas valdovą, kuris dar kartelį įvertina informaciją. Tuo tik patvirtinant „valdovo ir pasiuntinio“ metaforą.

Dešinė -> kairė -> dešinė

Jei kairysis pusrutulis bus stipriai išreikštas, galima tikėtis, kad nauja informacija bus geriausiu atveju praignoruota ir sugrąžinta atgal.

Ir taip, mūsų pasaulis tikrai tampa labiau vedamas kairiojo pusrutulio. Pagalvokite, su juo yra siejamos tokios vertybės kaip kontrolė, konkurencija, koncentracija, suvokimas, kad gyvenimas turi tarnauti mums, o ne atvirkščiai. Papildomai, jis siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, taip sukuriant svarbos, jėgos ir proto iliuziją. Daugiau apie haliucinacijas.

Kairiojo pusrutulio dėka mes turime daugiau biurokratijos, o žmonės mieliau laiką leidžia virtualiame pasaulyje nei realiame. Reklamoje taip pat įprastai apeliuojama būtent į šį pusrutulį, ir su tuo net siejamas reklamos efektyvumo kritimas.

Tačiau reikia suprasti, kad didžioji smegenų veikla ir pastangos vyksta būtent dešiniajame pusrutulyje (beveik 95%) ir mes kenčiame nuo to, ką ne kartą minėtas mokslininkas Daniel Kahneman pavadino fokusavimo iliuzija (ang. Focusing Illusion) – jei mes teikiame kam nors dėmesį, tai privalo būti svarbu.

Tad prasiplėskime apie dešinįjį pusrutulį. Jei kairė norėjo kontroliuoti, dešinė nori rūpintis, išreikštas stiprus empatijos jausmas. Jai svarbios emocijos ir savęs supratimas kontekste, grupėje, pasaulyje. Su šiuo pusrutuliu efektyvu bendrauti mitais, archetipais, istorijomis – jam būna įdomu suprasti paslėptas mintis. Jam taip pat patinka siurprizai, humoras, metaforos ir muzika.

Trumpam norėčiau apsistoti ties muzika. Tyrinėdami kalbos organus, mokslininkai priėjo išvados, kad jie susiformavo daug anksčiau nei žmonės ištobulino savo kalbą. Keldami klausimą, tai kurių galų mums tų organų reikėjo, buvo prieita išvados, jog dainuoti. Muzika yra tai, kas slepiasi už racionalumo.

Amazonės džiunglių gentims buvo rodomi vaizdai iš šiuolaikinio pasaulio. Jie nesuprato, kodėl mes keliavom į mėnulį, bet išgirdę dainuojančią Maria Callas, sukluso ir pripažino, kad tai – ne jų kultūra, bet tai yra jautru, emociškai stipru ir net šventa.

Taip, mums nebūtina kalba, jog mes suprastume aplinkinį pasaulį. Vaikai dar nemokėdami kalbėti geba dainuoti. Deja, bet vedami kairiojo pusrutulio su laiku pradeda labiau vertinti tik ritmą, nes tik tiek tas pusrutulis gali suprasti.

Amerikiečių psichologas Joshua Green, tyrinėdamas moralinius genčių aspektus ir remdamasis skirtingomis filosofinėmis srovėmis, pristatė duališką žmonių moralę. Pagal jį, moralę sudaro automatinė ir rankinė sistemos.

Kadangi smegenys didžiąja dalimi veikia emocijų dėka, žmonės taip pat juda su automatine sistema, kurios pagrindinis variklis – emocijos. Nors ji ir nėra lanksti, bet yra efektyvi (Imanuelis Kantas būtų patenkintas tai skaitydamas). Pavyzdžiui, vien veikdami šia sistema mes siekiame būti dorais grupės nariais. Vienas atliktas tyrimas įrodė, jog žmonėms meluoti prireikia daugiau pastangų – sakyti tiesą yra mūsų automatinis pasirinkimas. Tačiau taip pat dėl šios sistemos mums yra paprasčiau galvoti apie vertę dabar, o ne vėliau, ieškome lengvo pasitenkinimo.

Tuo tarpu rankinė sistema labiau utilitarinė siekiant pasitenkinimo, jos tikslas galvoti apie grupės gerovę. Būtent rankinė sistema padeda išlaikyti dietą, rūpinasi ilgalaikiu planavimu. Šios sistemos kiti žinduoliai neturi.

Žiaurus filosofinis pavyzdys, bet jis iliustruoja šias dvi sistemas. Jūs esate traukinių stotyje. Staiga sužinot, jog bėgiais rieda nevaldomas traukinys. Kelio gale – penki negalintys pabėgti žmonės. Vienintelis būdas sustabdyti traukinį – ant bėgių nustumti vyrą su kuprine. Jūs patys nušokti negalite, nes neturite kuprinės, ir nėra laiko jos užsidėti. Ar nustumsite?

Mūsų automatinė sistema iš karto sako, kad ne. Nenustumsit žmogaus, nors vieno gyvybė galėtų išgelbėti penkias.

Tačiau rankinė sistema, kuri buvo tiriama kitais eksperimentais, visgi suvokia, jog nors auka nemaloni, bet ji mato visumą ir išgelbėtą žmonių grupę (įdomu, kokia sistema ateityje vadovausis mašinų autopilotas).

Turbūt tokio duališkumo sąlygotas mūsų protas taip pat neišvengė tokio pačio likimo.

Dr. Iain McgilChrist išvada, jog abiem pusrutuliams reikia vienas kito. Evoliucija juos sukūrė ne veltui ir norėdami suprasti pasaulį pilnai tokį, koks jis yra, mums reikia abiejų. Mums reikia ir kooperacijos (dešinė), ir konkurencijos (kairė).

Ir nereikia pamiršti, kad absoliučiai didžiąja dalimi žmogus veikia abstrakčiai ir automatiškai. Apeliuodami į kairįjį pusrutulį mes save pastatome prieš piktą, pilną išankstinių nuostatų ir šaltą žiūrovą. Nieko keisto, jog tokį žmogų greičiau supykdysim nei įtikinsim. Su dešiniu pusrutuliu turime daugiau šansų.

Yra tokia trumpa pirmykščių Amerikos genčių legenda. Senelis pasakoja savo anūkui, kokia yra gyvenimo prasmė: „Sūnau, kiekviename iš mūsų kovoja du vilkai. Pirmasis yra piktas kaip velnias. Jis atstovauja visas blogąsias emocijas, mūsų silpnąsias vietas: pavydą, liūdesį, godumą, aroganciją, piktinimąsi, menkavertiškumą, melą, egocentriškumą. Kitas vilkas yra geras. Jis simbolizuoja džiaugsmą, taiką, meilę, viltį, draugystę, nuoširdumą, empatiją, tikėjimą. Ta pati kova vyksta ir tavyje, ir pas visus aplinkui“.

Anūkas pagalvojo kurį laiką ir paklausė: „O kuris vilkas laimės?“. Senelis atsakė: „Tas, kurį maitinsi“.

Negana to, kaip rašė neuromokslininkas Antonio Damasio, sutrikusi emocijų veikla pažeidžia ir žmonių sprendimų priėmimo mechanizmą. Tokią išvadą jis priėjo tirdamas pacientą, kurį savo darbuose pavadino Elliot vardu. Elliot nebuvo kvailas, iki prasidėjus problemoms, turėjo gerą darbą, žmoną, į jį lygiuodavosi draugai. Problema, jog kuriuo tai metu Elliot gyvenimas pradėjo griūti - jis nepabaigdavo projektų, išsiskyrė, įsitraukė į abejotinos reputacijos veiklas. Kažkas tikrai nebuvo OK.

Jis netapo kvailesnis, jo atmintis nesuprastėjo, kas atsitiko - Elliot prarado gebėjimą jausti emocijas. Tyrimo autorius rašė, jog pacientas neturėdamas emocijų, negeba suteikti jį supantiems daiktams ir veiklams vertės - viskas tampa lygu. Be tokių verčių, kurias gebame priskirti kiekvienas, net kėlimasis ryte iš lovos kėlė galvos skausmą. Juk kam keltis, jei tai tau nieko nereiškia? Kas iš to, jog prasidės nauja diena, jei tau visos šitos naujos galimybės yra nei šilta, nei šalta?

Tad duokit duonos, žaidimų ir istorijų.