Kovas 2023

Ep. 4
Spėliodamas žmogus bando įrodyti savo kontrolę prieš jį supančias aplinkybes

Žmonių poreikis kontroliuoti neapsiriboja tik dabartimi, mums norisi kontroliuoti ir ateitį. Ir esame stebėtinai niekam tikę šiuo klausimu.

Sakėm, kad interneto bumas tuoj praeis:

Ir buvome visiškai pametę galvas dėl interneto kompanijų „dot-com“ burbulo metu:

Šio burbulo metu bet kokia su internetu susijusi kompanija būdavo smarkiai pervertinama (švelniai tariant). Užtekdavo pakeisti pavadinimą, jog prie jo būtų galūnė „.com“ ir net jei įmonė nebuvo susijusi su internetu, jos akcijų vertė smarkiai šoktelėdavo. Apibendrinant, abiem atvejais žmonės manė žiną, kokia ta ateitis bus. Šiandien siekiant padidinti įmonės akcijos vertę, užtenka paminėti, jog bus dirbama su dirbtiniu intelektu.

Kaip ir bet kuriuose spėjimuose apie ateitį, verta prisiminti istoriją apie juodąją gulbę. Prieš atrandant Australiją, senasis pasaulis buvo įsitikinęs, jog gulbės yra tik baltos spalvos. Nes tik tokias jie matė aplink save. Tai buvo didžiulis įvykis ne vienam mokslininkui kai Australijoje buvo pastebėtos juodosios gulbės, apie kurių egzistavimą jie neturėjo jokios informacijos. Tai tik vienas pavyzdys, kaip mūsų spėjimams įtakos turi tai, jog daug dalykų mes net nežinom, nes dar nesam susidūrę. Kaip teigė Dan Gardner, „spėjimai nepavyksta, nes pasaulis yra tiesiog per daug komplikuotas, jog jį būtų galima tiksliai nuspėti“.

Tačiau mes vis tiek nepasiduodam. Visų pirma, mus spėjimai traukia, nes mes negalime gyventi nežinioje, (pradžioje minėtas kontrolės poreikis). Pastebėkite, kiek jūsų darbo kolegų negali pasakyti „nežinau“ ir primygtinai teigia, kad žino, ką reikia daryti.

Dėl šios priežasties mums taip pat sunkiai sekasi prognozuoti, kiek reikės laiko užbaigti veiksmą. Planuojant galvojam, kad užduotis bus lengvesnė nei ji įprastai būna iš tikrųjų. Darbo aplinkoje tai pasireiškia tuo, jog mes nuolat kenčiame nuo pernelyg anksti suplanuotų terminų ar per mažų biudžetų.

Klasikinis tai iliustruojantis pavyzdys gali būti Sidnėjaus opera, kurią buvo planuota pastatyti už 7 milijonus dolerius, kai reali suma statyboms pasibaigus siekė 102 milijonus dolerių. Pabandykit pasakyti savo vadovui, kad pradinė sąmata gali išaugti 14 kartų.

Dar viename tyrime mokslininkai Teksaso miestelio gyventojų klausė, kokia jų nuomone tikimybė, kad miestelyje pasirodys tornadas. Nieko nuostabaus, kad respondentai teigė, jog ta tikimybė – daug mažesnė nei kitiems miestams. Net kai tornadas pasirodė, gyventojai tikėjo, kad jo padariniai bus mažesni nei vidutiniškai jie būna.

Kartais mūsų smegenys mums pakiša koją ir mes pradedame „kęsti" nuo nerealistiško optimizmo (ang. Unrealistic optimism). Jo veikiami, manome, jog blogi dalykai mums yra mažiau tikėtini, nei kitiems, o geri dalykai mums labiau tikėtini. Tokia savotiška savi-apgaulė. Nemažai kam žinoma statistika, jog beveik kas antra pora skiriasi - vis tiek tikime, jog tai gal ir nutiks, bet tikrai ne mūsų porai. Tas pats ir su mūsų tikimybėmis dėl susirgimo kokia liga.

Visų antra, tokios mūsų smegenys - jos yra sutvertos spėlioti. Einat mišku ir pamatot mešką. Jūsų kūnas spėja, kad tai nieko gero ir meška pavojinga, todėl jums nutirpsta kojos ir pradedat bėgti. Placebo efektas veikia taip pat - mes spėjame, kad skausmas praeis, ir jis praeina. Ta pati formulė taikoma ir kai spėjame, jog turėsime blogą susitikimą.

Tai tik rodo, kad mūsų smegenys kiekvieną informacijos bitą praleidžia pro subjektyvią programą ir priverčia matyti mus tai, ką mes tikimės matyti. Viename eksperimente grupei kadetų buvo skiriama akių patikra. Po jos jie buvo pakviesti į skrydžių simuliatorių ir paprašyti perskaityti serijinius numerius. Pastarųjų numerių dydis buvo daug mažesnis nei tų, į kuriuos dalyviai žiūrėjo akių patikros metu, tačiau rezultatai buvo daug geresni. Tyrėjai teigė, jog rezultatams daugiausia įtakos turėjo lūkestis - kadetai būdami simuliatoriuje jautėsi kaip pilotai. O pilotai juk turi nuostabią regą!

Psichologai tai vadina ežero Wobegon efektu (ang. Lake Wobegon Effect) – kaip buvo pavadintas netikras miestelis, kuriame visi vaikai turi aukštesnes nei vidurkis galimybes ir pasiekimus. Kas realiame pasaulyje yra nerealu.

O juk mes tiesiog tikime, kad iš mūsų tikisi, jog mes esame puikūs darbuotojai ir todėl pajėgsime užduotį įveikti greičiau nei sveikas protas sako.

Yra net tokia su rezultatu nesusijusios informacijos teorija (ang. Outcome-irrelevant Learning), žmonės linkę remtis tokiomis istorijos pamokomis, kurios yra naudingos jų požiūriui. Tomas Edisonas praeito amžiaus pradžioje spėjo, kad ateityje visi namų baldai bus iš metalo. Kas nebuvo nelogiška, nes metalas buvo patvarus ir nebrangus. Tik, kad nebuvo pakankamai įvertinta, jog žmonėms nei patogu, nei gražu gyventi tarp metalo. Mes nepakankamai įvertinam situacijų aplink.

Šiomis mūsų savybėmis labai sėkmingai naudojasi ne kas kitas, o visokie „Hogvartso abiturientai“. Nuo horoskopų iki tokių kontraversiškų ekstrasensų kaip Sylvia Browne, kuri skelbiasi galinti atskleisti, kur dingę ieškomi vaikai. Tų neteisingų vizijų buvo ne viena, bet paimkime vieną - 2002 metais, prieš septynis metus dingusios Holly, mama kreipėsi į Sylvia prašydama pagalbos. Šios vizijos teigė, jog Holly vis dar gyva ir dirba striptizo šokėja Los Andžele. Nuvykusi į minėtą miestą mama išnaršė visus klubus, išdalino daugybę skrajučių, apklausinėjo šokėjus ir savininkus. Kol visą tą laiką, kaip vėliau paaiškėjo, jos dukra jau seniai buvo mirusi San Diego mieste.

Psichologijos dėstytojas Philip Tetlock atliko kelis dešimtmečius trukusį tyrimą, kurio metu įvairaus plauko prognozuotojų prašė nuspėti svarbiausių politinių, ekonominių ir kitų svarbių įvykių baigtis. Iš viso gautus 30,000 spėjimų, palyginus su realiais rezultatais paaiškėjo, kad prognozės buvo stebėtinai neteisingos. Iš to gimė net ir žinoma frazė, kad vidutinis prognozuotojas buvo daugmaž toks pat tikslus kaip ir dartus žaidžianti šimpanzė. Kartais ir žmonėms geriau būtų tiesiog priimti atsitiktinius atsakymus (bent taip atrodančius).

Ar turime tai skaitančių marketingistų? Buvo atliktas tyrimas, kurio metu marketingistų buvo prašoma įvertinti skirtingų reklamų efektyvumą. Spėjimus palyginus su realiai pasiektais verslo rezultatais, nustatyta, jog teisingai buvo atspėta maždaug 50% tikslumu. O tai reiškia, jog ne geriau nei metant monetą.

Viską galima vainikuoti mūsų pačių požiūriu į savo smegenis. Kai aplink tokios technologijos kaip dirbtinis intelektas, didieji duomenys, daiktų internetas suvokimą apie smegenų veiklą taip pat aiškiname per kompiuterio procesų metaforas. Smegenys yra kaip mūsų kietasis diskas, mąstymas yra informacijos apdorojimas, stebėjimas yra objektų analizavimas. Netgi ekonomistai sako, jog priimdami sprendimą, žmonės įvertina skirtingų rezultatų tikimybes.

Šios metaforos nėra nieko nauja - dar Senovės Graikijoje smegenų veiklą aiškino pasitelkiant hidraulikos teoriją, o vėliau turėjome etapus, kai smegenų veikimas rėmėsi laikrodžių, telefonų mechanika. Jos atliepia tų laikų žmonių svarbiausias technologijas ir taip mums lengviau galbūt suprasti smegenų procesus. Tačiau drįstu teigti, kad ši metafora ir yra viena iš priežasčių, kodėl esame tokie pernelyg pasitikintys savo mąstymu. Nes juk kompiuteris neklysta. Blogiausiu atveju, jam tiesiog trūksta informacijos.

Trumpam dar sugrįžtant prie minėto profesoriaus Tetlock tyrimo, buvo pastebėta, kad visgi ne visi prognozuotojai buvo prasti (iš kurių prasčiausi tie, kurie yra labiausiai žinomi). Kuo trumpesnis laikotarpis, tuo spėjimai buvo tikslesni. Panašią tendenciją galima matyti ir tarp oro prognozių – 90% tikslumas pirmoms penkiomis dienoms, bet jau tik 50% tikslumas pirmoms 10 dienų.

Kitas svarbus momentas, jog savo tikslumu išsiskyrė tie prognozuotojai, kurie dirbo atviroje ir mokymąsi skatinančioje aplinkoje. Kiti mokslininkai, tyrę šį fenomeną, taip pat priėjo išvados, jog geriausi prognozuotojai pasižymi atviru protu. Jie aktyviai ieško įrodymų, kurie paneigtų jų pirminę nuomonę.

Nesant galimybei pasikonsultuoti su kolegomis ir prieiti bendro atsakymo, mokslininkai Joshua L. Fiechter ir Nate Kornell siūlo naudotis vidinės minios (ang. Crowd Within) efektu. Suradus atsakymą pamėginti surasti jį neigiančių įrodymų ir sugalvoti dar vieną papildomą atsakymą. Galutinis atsakymas turėtų būti abiejų idėjų vidurkis. Anot mokslininkų tai gal ir nebus taip pat tikslu kaip bendras minios išminties (ang. Wisdom of Crowds) darbo rezultatas, bet bus daug tiksliau nei pateikiant vieną atsakymą.

Ne veltui ir knygose apie darbo kultūrą yra akcentuojama, jog velnio advokatavimas yra siaubingai gera technika, padedanti pagerinti darbo rezultatus. Gali pagerinti ir mūsų spėjimus.