Balandis 2023

Ep. 5
Priklausymo grupei kaina: ne tik apsauga, bet ir konfliktai

Kaip Šekspyro pjesėje kalbėjo Henris V-asis, „Nes tas, kuris šiandien su manimi pralies savo kraują, bus mano brolis“.

O kas vienija kraują ir brolystę / seserystę? Gentys.

Kaip teigia antropologai, evoliucijos dėka mūsų smegenys susiformavo kooperuotis grupėmis. Ir jokiais būdais ne tarp grupių, nes tai prieštarautų natūraliai rūšių selekcijai. Juk evoliucija – ne kas kitas, kaip konkurencijos, laimi stipriausias, pasekmė – ištekliai riboti, todėl turime visomis išgalėmis dėl jų kovoti.

Ir kovoti ne vien už savo savanaudišką geną, kaip rašė biologas Richard Dawkins, bet ir išgelbėti kiek įmanoma daugiau savo kopijų.

Šimpanzės, mums artimiausi žinduoliai, pasižymi tuo, jog aktyviai puola kaimynines ir mažiau gausias grupes, taip plėsdamos savo gyvenamąjį plotą. Mes gal ir neinam kariauti su kaimyninėmis gentimis, bet mūsų „gentiška“ biologija mus skatina išeiti iš doros kelio savo grupės vardan. Tiek kartų, kiek reikės genčiai apsaugoti.

Apie šį mūsų visų panašumą buvo rašyta ir senuose hinduizmo mituose. Štai istorijoje apie žmonių sukūrimą yra pasakojama kaip Pirmapradė Būtybė išsigandusi, jog bus nukauta, perskilo į daugybę dalių ir taip atsirado visos Žemės būtybės. Stebėdama rezultatą ji pasakė: "Visa tai esu aš!", akcentuojant, jog visi esame viena būtybė, vienas pagrindas.

Grupės žmonėms padėjo saugoti energiją ieškant maisto, atliepia mūsų emocinius troškimus, tačiau, kaip teigia minėtas Richard Dawkins, iš mūsų genų savanaudiškumo kyla agresija, kurios tikslas - saugoti savo grupės narius nuo kitų. Ir kaip pastebėjo mokslininkas Joseph Campbell, savo genties (dažniausiai tautos) sanklodos gynimas yra praktiškai visos karo mitologijos pagrindas.

Mokslininkai yra pastebėję, jog mūsų smegenys yra suformuotos sekti ir kopijuoti kitus – veikti kaip socialiniam veidrodžiui. Tai mums padeda kurti santykį su žmonėmis aplink mus. Nes kuo būsim kitokie, tuo tikėtina mažiau kas norės su mumis leisti laiką. Todėl gyvenime esame užprogramuoti „rasti“ savo gentį ir joje „išlikti“.

Ir taip, suprantu, jog mūsų smegenys per visus tūkstantmečius kito, bet kas stiprėjo – tai mūsų poreikis socialiniams santykiams ir bendravimui. Nuo amžių pradžios mes siekėme sinchronizacijos. Antropologai sutinka, jog visos visuomenės su laiku išmoko veikti unisonu, koordinuotu principu – iš to gimė ir gentis jungiantys mitai, kultūra, ritualai.

Mes net dažniau perimame gentainio žiovulį nei iš kokio pašalinio žmogaus.

Nemažai turime „dėkoti“ savo veidrodiniams neuronams. Vaikystėje norėjome priklausyti šeimos „genčiai“, todėl kopijavom tėvus. Vėliau, paaugę, kopijavom draugus, kad pritaptume jų „gentyje“. Jausmas, kad esame grupės dalis išskiria serotoniną ir oksitociną – o tai padeda mums jaustis saugiai (juk ko daugiau mums reikia?).

Tačiau ką pastebėjo mokslininkai – oksitocinas, dažnai dar vadinamas glaustinėjimosi hormonu, ne tik padeda mums geriau jaustis, jausti empatiją kitiems individams, bet pasirodo, prisideda prie diskriminacijos. Jam išsiskyrus mes tik dar labiau palaikome saviškius ir dar labiau pradedame jausti antipatiją kitos grupės nariams.

Jei tu palaikai priešininkų sporto komandą, susitaikyk - mano gentis turės apie tave blogesnę nuomonę. Nes taip elgiasi mano gentainiai, o aš esu jų elgesio ir mąstymo tęsinys. Nors laikome save daug pranašesniais, visgi primename paukščių ir žuvų judėjimą. Jie nejuda sekdami kokį vieną lyderį priešakinėse linijose – jie tiesiog žiūri į artimiausią kaimyną ir jį kopijuoja (šiek tiek daugiau apie sprendimus).

Grįžkime prie mūsų vaikystės. Buvo toks eksperimentas, kurį berniukų stovykloje vykdė du psichologai. Berniukams nežinant buvo stebimos grupių dinamikos. Prasidėjus stovyklai, gana greitai susiformuodavo grupės („mes“ ir „jie“). Psichologai pastebėjo, jog sugalvojus savo grupėms pavadinimus, savo genties suvokimas tik augo. Viskas dar smarkiau paaštrėjo kai prasidėjo aktyvi veikla, kuri skatino konkurenciją. Čia jau buvo galima išgirsti visokių prasivardžiavimų ir pykčių. Šie nepasibaigė net pasibaigus aktyviai veiklai.

Vienas iš pastebėtų grupių savybių buvo savo piktos veiklos sumažinimas ir išdidinimas kitos – „čia kiti sukčiavo, buvo pikti, stengėsi mums pakenkti“. Totali savo genties apsauga.

Tyčia paminėjau ir sporto komandas. Mokslininkai yra pastebėję savanaudišką šališkumą (ang. Self-Serving Bias), kuris pasireiškia tuo, jog kuo faktai yra dviprasmiškesni, tuo stipriau veikia genties šauksmas. Dviejų sporto komandų fanų grupėms buvo rodomos varžybos, kurių metu teisėjas sušvilpė kelias kontraversiškas pražangas. Po varžybų buvo apklausti gerbėjai: nieko keisto, kad jie rado argumentų, kodėl pražangos buvo neteisingos / teisingos (kaip naudingiau) jų komandos atžvilgiu.

Kitame eksperimente buvo pateikti dviprasmiški argumentai dėl mirties bausmės. Priešingai nei buvo galima tikėtis, skirtingus požiūrius turintys žmonės ne kėlė klausimą dėl savo įsitikinimų, o tik dar labiau sustiprino savo įsitikinimus.

Panašiai galime matyti ir tokiose situacijose kaip karo nelaimės (Beiruto žudynės, Izraelio ir Palestinos konfliktas). Kiekviena grupė mato istoriją savo kampu.

Reikia suprasti, jog neegzistuoja toks dalykas kaip universali moralė, išskyrus grupių moralę – kas yra moralu mūsų grupei, yra amoralu kitiems. Gentys dalinasi vidiniu jausmu, vienijančiomis racionalizacijomis, kurios neleidžia turėti priešingą nuomonę. Gentyje mes pradedame prarasti savo „aš“. „Aš“ tampa „mini-mes“ – tokią išvadą pateikė psichologas Robert Cialdini. Ir čia klausimas, ar mes esame kartu gentyje, nes mėgstame panašius dalykus, ar mėgstame panašius dalykus, nes esame gentyje?

Tuo puikiai yra naudojamasi politikoje. Paimkime klimato kaitos problemą. Amerikoje ji smarkiai skaldo visuomenę. Respublikonai jos poveikį mato mažesnį, demokratai – didesnį (nors kaip teigia apžvalgininkai, dar 1998 metais, abi grupės klimato kaitą problema laikė vienodu dydžiu). Šis rezultatas atsirado ne dėl to, kad respublikonus palaikanti auditorija tapo mažiau raštinga, ar demokratai – labiau išprusę. Priežastis, jog ši problema tapo pernelyg politizuota, todėl tu privalėjai rinktis pusę – savo gentį: arba tu už klimato kaitą, arba tu prieš ją.

Apskritai, skiriasi, ką identifikuojantys su kiekviena partija, mano prisidedant prie gyvenimo prasmės:

Genties identifikacija yra taip stipru, jog bet kokia kritika jos atžvilgiu yra kritika į tave patį, asmeniška. O ką mes darom, kai mus puola (skaityti apie šimpanzes)?

JAV buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo apklausiami šalies gyventojai jiems duodant paskaityti žurnalą „Nature”. Pusei dalyvių buvo rodomas straipsnis, kuriame buvo palaikomas JAV prezidentas Joe Biden, o likusiai – duota skaityti tą patį tekstą tik iš žurnalo, kuris su politika buvo visai nesusijęs. „Nature” straipsnis nepridėjo naujų Joe Biden palaikytojų, bet Donald Trump gerbėjai tapo ne tik skeptiškesni žurnalo atžvilgiu, bet ir bendrai mokslininkais – išsakytos mintys nesutapo su tomis, kurias galvose nešiojo gentis.

Tyrėjai pateikė išvadą, kad specializuotiems žurnalams geriau nesikišti į politiką, jei nenori susimažinti savo tiražų, o ir prezidentai daug naudos iš to negauna.

Panašiai vyksta ir eksperimentuose ginklų kontrolės klausimais. „Patriotai“ staiga tampa matematiškai neraštingi – viskas tam, jog rezultatai nesikirstų su pačių tikėjimais.

Visgi yra ir pozityvių pavyzdžių. Vienas yra iš Barack Obama prezidentinės kampanijos, kada jis svarbiausiose valstijose įkūrė vietinius štabus, kuriuose dirbo vietiniai jį palaikantys gyventojai. Tokiu būdu jų palaikymas atnešė daugiau naudos, nes lankydami savo kaimynus kūrė pasitikėjimo jausmą atstovaujamam kandidatui (apeliacija į kaimynų, šeimos gentį, kuri dažnai yra stipresnė nei partijos gentis). Ir tai veikė abipusiai, nes padėdami apsispręsti dėl prezidento, žmonės tuo pačiu jautėsi stipriai padedantys savo kaimynų gentainiams.

Ir būdami grupėje mes nesame tiesiog panašūs vieni į kitus, mes esame dalis vienas kito. Vadinasi, jei vienas ką nors blogo padaro, to įvykio paviešinimas meta blogą šešėlį kiekvienam iš mūsų. Todėl Robert Cialdini yra pasiūlęs naują, mėlynojo melo (ang. Blue Lie), sąvoką. Tai yra savanaudiškas melas, kuriuo bandome apsaugoti savo grupės reputaciją.

Taip, mes tai darome, nes mes asmeniškai jausime gėdą ir mes negalime su tuo susitaikyti, todėl meluojame savo naudai. Nematyti dalykų ir neigti tai, kas prieštarauja grupės nuomonei irgi yra dalis, kurią prisiimame tapę grupės nariu. Žinau, kad didelei daliai tai gali nepatikti, bet geras to pavyzdys yra kunigų gentis, kurios gretose dangstomas ne vienas nusikaltėlis.

Naudotis genties uždanga yra patogu. Pastebėta, kad tose organizacijose, kurios savo taisyklėse daugiau naudoja „mes“ leksikoną, daugiau įvykstą sukčiavimų. Nes „mes“ nejaučiame tiek atsakomybės, o ir mūsų gentainiai mumis labiau pasitiki.

Puiki terpė rastis klaidoms.

Bet visgi norisi užbaigti pozityvia nata. Atsimenat tuos berniukus iš vasaros stovyklos? Gana greitai įsisiūbavus abiejų genčių konfliktui, eksperimento organizatoriai susidūrė su problema, kaip jį sumažinti. Vieną dieną berniukams buvo pasakyta, kad pakeliui pas juos įklimpo mašina vežusi maistą ir reikia jų pagalbos. Visi prisidėjo prie stūmimo, prie bendros krizės sprendimo ir rezultatai nustebino psichologus – tarp-grupinis bendravimas išaugo, konfliktų skaičius iš karto žymiai nukrito.

Tad vienintelis sprendimas, kaip ir kalinių dilemoje, yra bendrystė. Vaikų psichologai pataria, jog kuo daugiau vaikai matys tėvus bendraujant su „kitos genties“ atstovais, tuo jie bus mažiau linkę perimti kardinalų genties požiūrį. Mokyklose organizavimas grupių, kuriose yra maišomi mokiniai, ir jie kviečiami spręsti problemų kartu taip pat padeda (kaip ir padėjo stovykloje).

Skausmas taip pat jungia. Pagalvokite, ar neturite situacijų kai kokia baisi, skausminga patirtis privertė pažvelgti į žmogų draugiškiau, nors kitomis sąlygomis taip nebūtų nutikę? Ar nestipresnis susivienijimas kai dirbama prastam ir atrodo nekompetetingam vadovui?